Nuo šventojo Mikalojaus iki raudono kostiumo: kaip gimė Kalėdų Senelis
Kalėdų Senelis – vienas keisčiausių Vakarų kultūros personažų. Jis vienu metu yra ir šventasis, ir pasaka, ir komercinis simbolis, ir vaikystės prisiminimas, kuris kažkur pakeliui pradingsta, bet niekada visiškai neišnyksta.
Barzdotas vyras, skrendantis per dangų su elniais, naktį lendantis per kaminus ir dalijantis dovanas vaikams visame pasaulyje, atrodo kaip kolektyvinės vaizduotės produktas. Ir iš tiesų – toks jis ir yra. Tik jo istorija prasideda ne Šiaurės ašigalyje.
Visko pradžia: Šventasis Mikalojus – žmogus, dėl savo gerumo tapęs legenda
Viskas prasidėjo IV amžiuje, Mažojoje Azijoje, dabartinėje Turkijoje. Čia, Pataroje, gimė žmogus, kurio vardas buvo Mikalojus. Dar žinomas kaip Saint Nicholas. Jis tapo Myros vyskupu ir išgarsėjo ne pamokslais ar stebuklais, o labai žemišku dalyku – dosnumu.[1]
Pasak legendų, Mikalojus slapta padėdavo vargšams, o garsiausia istorija pasakoja apie tris seseris, kurias tėvas dėl skurdo buvo pasirengęs parduoti į vergiją. Mikalojus, naktimis mesdamas aukso maišelius pro langą ar kaminą, padėjo joms gauti kraičius ir išvengti šio likimo.
Ši detalė – slaptas dovanojimas naktį – vėliau taps kertine Kalėdų Senelio mito dalimi. Mikalojus tapo vaikų, jūrininkų ir vargšų globėju, o jo mirties diena, gruodžio 6-oji, kai kuriose Europos šalyse iki šiol minima kaip dovanų diena.
Sinterklaas ir Europos folkloras: kai šventasis ima gyventi pasakojimuose
Viduramžiais Mikalojus tapo viena populiariausių figūrų Europoje. Ypač Nyderlanduose jis virto Sinterklaasu – vyskupu su raudonais drabužiais, balta barzda ir mitra, atvykstančiu pas vaikus per Šv. Mikalojaus dieną. Čia atsirado ir kitos detalės: dovanos dedamos į batus ar kojines, kelionės per stogus, netgi įėjimas per kaminą.
Tuo pat metu Europoje gyvavo ir kiti personažai – pavyzdžiui, Father Christmas Anglijoje. Tai buvo ne dovanų dalytojas vaikams, o suaugusiųjų švenčių globėjas – linksmybių, vaišių ir šventinio pertekliaus simbolis. Jis dažniau buvo vaizduojamas žalias, apsikarstęs bugieniais, nei raudonas, ir neturėjo nieko bendra su elniais ar žaislais.[2]
Slavai ilgai neturėjo Šv. Mikalojaus ar Kalėdų Senelio, bet turėjo Senį Šaltį – Dedą Morozą
Rytų Europoje Kalėdų Senelio vietą ilgą laiką užėmė visai kitas personažas – Dedas Morozas, arba Senis Šaltis. Jo šaknys siekia senąjį slavų folklorą, kuriame žiema buvo ne jauki pasaka, o grėsminga gamtos jėga.
Ankstyvosiose sakmėse Dedas Morozas ne dalijo dovanas, o baudė, stingdė ir gąsdino – jis buvo šalčio įsikūnijimas, o ne gailestingas geradarys. Tik XX amžiuje šis personažas buvo „suminkštintas“: barzda pailgėjo, balsas atšilo, o rankose atsirado maišas su dovanomis.
Lietuviai su šiuo seneliu artimiausiai susidūrė Sovietų Sąjungos laikais, kai religinės Kalėdos buvo nustumtos į šalį, o dovanų dalijimas kartais net ir perkeltas į Naujųjų metų naktį. Šv. Mikalojus ir Kalėdų Senelis tapo nepageidaujami, todėl oficialioje kultūroje dominavo būtent Dedas Morozas – su Snieguole, eglute ir šventėmis darželiuose bei mokyklose.
Daugeliui tai buvo pirmasis ir ilgą laiką vienintelis „žieminis senelis“, apie kurį buvo girdima viešai. Tik atkūrus nepriklausomybę į viešąją erdvę sugrįžo Vakarų Kalėdų Senelio vaizdinys, tačiau Senio Šalčio šešėlis daugelio atmintyje liko kaip savotiškas epochos ženklas.
Amerika, poezija ir elniai: eilėraštyje gimsta, dabar viesiems pažįstamas, Santa Claus
Lemiamas lūžis įvyko XVII–XIX amžiuje, kai olandų kolonistai atsivežė Sinterklaaso tradiciją į Naująjį Amsterdamą – dabartinį Niujorką. Čia, maišantis olandiškiems, angliškiems ir vokiškiems papročiams, pradėjo formuotis naujas personažas – Santa Claus.
1823 m. pasirodė eilėraštis „A Visit from St. Nicholas“, geriau žinomas kaip „’Twas the Night Before Christmas“. Jame pirmą kartą aiškiai aprašomas linksmas, apkūnus senis, keliaujantis rogėmis su elniais, besileidžiantis pro kaminą ir paliekantis dovanas vaikams Kalėdų naktį.
Tai buvo literatūrinis sprogimas – nuo šio momento Kalėdų Senelis tapo būtent Kalėdų, o ne gruodžio 6-osios figūra.
Kaip Kalėdų Senelis gavo savo stebuklingą palydą?
Kalėdų Senelis ne visada skrido per dangų. Ilgą laiką jis tiesiog ateidavo – tyliai, nepastebimai, be jokios logistikos. Skraidantys elniai atsirado gana vėlai ir ne iš senųjų mitų, o iš XIX amžiaus literatūros. 1823 metais JAV pasirodęs eilėraštis „A Visit from St. Nicholas“ pirmą kartą pasiūlė idėją, kad Senelis keliauja rogėmis, traukiamomis aštuonių elnių. Ši detalė akimirksniu prigijo, nes išsprendė paprastą, bet esminį klausimą: kaip per vieną naktį aplankyti visą pasaulį?
Eilėraštis ne tik suteikė Seneliui transportą, bet ir vardus jo palydovams – Dasher, Dancer, Prancer, Vixen, Comet, Cupid, Donner ir Blitzen. Tai ne šiaip gyvūnai, o beveik antgamtinės būtybės, kurių vardai siejasi su greičiu, judesiu ir šviesa. Jie paverčia Kalėdų naktį ne realistiška kelione, o skrydžiu per pasaką. Elniai čia tampa tarpininkais tarp žemės ir dangaus, tarp kasdienybės ir stebuklo.
Vėliau, jau XX amžiuje, prie šios komandos prisijungė ir garsiausias iš jų – Rudolfas su raudona nosimi. Jis neatsirado iš senųjų tradicijų, o gimė kaip moderni istorija apie kitoniškumą ir priėmimą. Iš pradžių atstumtas, Rudolfas galiausiai tampa svarbiausiu, nes būtent jo šviesa leidžia Seneliui tęsti kelionę per rūką ir pūgą. Taip elnių legenda įgavo dar vieną sluoksnį – pamoką, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo trūkumas, gali tapti didžiausia dovana.
O ar žinojote, kad pagal biologiją Kalėdų Senio elniai greičiausiai yra patelės? Skirtingai nei dauguma kitų elnių rūšių, šiaurės elnių ragus turi ir patinai, ir patelės. Tačiau jie juos meta skirtingu metu: patinai ragus numeta rudenį, dažniausiai lapkritį ar gruodžio pradžioje, pasibaigus rujos laikotarpiui, o patelės ragus išlaiko per visą žiemą – dažnai iki pavasario. Kadangi Kalėdų Senelio elniai beveik visada vaizduojami su ragais ir pasirodo būtent gruodžio pabaigoje, pagal biologijos logiką jie negali būti suaugę patinai.
Dėl šios priežasties gamtininkai dažniausiai daro paprastą išvadą: Kalėdų Senelio elniai greičiausiai yra patelės. Tai, beje, labai dera ir su pačia istorija. Šiaurės elnių patelės žiemą yra atsparesnės, geriau prisitaikiusios prie šalčio, geba lengviau rasti maistą po sniegu ir pasižymi ramesniu elgesiu. Nors elnių legenda gimė iš poezijos, o ne iš zoologijos vadovėlių, realybė šiuo atveju pasirodo netikėtai suderinama su pasaka: jei kas ir galėtų patikimai tempti roges per naktinį dangų per patį žiemos vidurį, tai būtent jos.
Kodėl jis vilki raudoną kostiumą? Nuo vyskupo iki reklamos
Dažnas mitas teigia, kad Kalėdų Senelį „išrado“ „Coca-Cola“. Tai netiesa, bet tiesos grūdas čia yra. XIX a. iliustratorius Thomas Nast pradėjo piešti Santa Claus „Harper’s Weekly“ žurnale. Jo piešiniuose Santa jau buvo barzdotas, stambus, draugiškas ir dažnai vilkėjo raudoną kostiumą su balta apdaila – spalvas, kurios iš dalies siejosi su vyskupo apdarais.
Tačiau būtent XX a. 4-ajame dešimtmetyje „Coca-Cola“ reklamos, kurias kūrė dailininkas Haddon Sundblom, galutinai įtvirtino šiandieninį įvaizdį: šiltą, rausvaskruostį, besišypsantį senį su juodu diržu ir raudona kepure. Nuo tada Kalėdų Senelis tapo pasauliniu – atpažįstamu Tokijuje, Sidnėjuje ar Vilniuje.
Lietuviškas Kalėdų Senis: ne tik importuota pasaka
Lietuvoje Kalėdų Senelis taip pat nėra vien tik amerikietiškas importas. Greta jo egzistavo ir Kalėda, ir Kalėdų Bobutė, ir kiti žiemos švenčių personažai, susiję su metų virsmu, derliaus ciklu ir bendruomeniškumu.[3]
Nors šiandien raudonkepuris senis dominuoja prekybos centruose ir aikštėse, etnografinėje atmintyje jis vis dar turi konkurentų – tyliai, bet atkakliai.
Kalėdų Senelis išgyveno reformaciją, puritonų draudimus, karus, industrializaciją ir reklamos amžių. Jis keitė spalvas, vardus ir net charakterį, bet išlaikė vieną esminį bruožą – slaptą dosnumą. Gal todėl, net ir sužinoję, kad jis „neegzistuoja“, mes vis tiek nenorime jo visiškai atsisakyti.
Nes Kalėdų Senelis – tai ne tik senis su barzda. Tai priminimas, kad dovanoti galima tyliai, be sąskaitų ir be grąžos. Ir galbūt būtent todėl, kiekvieną gruodį, jis vėl grįžta – net jei tik trumpam.
