Orbanas ir Trumpas: du lyderiai, kuriuos kritikuoja Briuselis, bet jų ekonominė logika vis dar veikia
Pastaraisiais mėnesiais socialiniai tinklai virto koordinuotos kampanijos aikštele, kuria siekiama diskredituoti Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną. Pagrindinis teiginys – neva vengrai tapo skurdžiausia Europos tauta dėl jo valdymo. Tokios žinutės, platinamos iš tūkstančių paskyrų, ypač „X“ platformoje, greitai įgavo pagreitį[1].
Tačiau tai – klaidinanti retorika. Oficialūs duomenys rodo visiškai kitą vaizdą. Nuo tada, kai V. Orbánas ir jo partija „Fidesz“ sugrįžo į valdžią 2010 metais, Vengrijos ekonomika išgyveno spartų augimą, o realus pragyvenimo lygis kilo nuosekliai, nepaisant pandemijos, karo Ukrainoje ir Europos ekonominių sukrėtimų.
Pagal 2024 m. Eurostat duomenis, Vengrijos BVP vienam gyventojui siekia 78 % ES vidurkio – daugiau nei Bulgarijoje ir Rumunijoje. Nuo 2010 iki 2019 metų ekonomikos augimas Vengrijoje siekė vidutiniškai 3,5 proc. per metus – daugiau nei Prancūzijoje, Vokietijoje ar Švedijoje.
Po pandemijos šalis išlaikė tvirtą tempą: nuo 2019 iki 2024 m. realus BVP vienam gyventojui padidėjo daugiau nei 8 proc. – tarp geriausių rezultatų Europos Sąjungoje.
Augantis BVP dar ne viskas. Tačiau ir vartojimo rodikliai rodo, kad vengrai gyvena geriau nei prieš dešimtmetį. Prieš „Fidesz“ valdymo laikotarpį, 1995–2010 m., gyventojų vartojimas augo vos 2,5 proc. per metus. Po 2010-ųjų – 3,5 proc., o pastaraisiais metais net 3,8 proc.
Tai – vienas geriausių rodiklių Europoje, lenkiantis Vakarų šalis, kuriose, pavyzdžiui, Vokietijoje ir Italijoje, vartojimas ėmė mažėti. Tokie pokyčiai reiškia, kad vengrai daugiau išleidžia maistui, būstui, kelionėms, laisvalaikiui – trumpai tariant, geriau gyvena. Kai Briuselis kalba apie „demokratijos standartus“, Orbánas rodo kitą rezultatą – augantį vidurinės klasės komfortą.
Trumpo ir Orbano tandemas: realizmas vietoje ideologijos
V. Orbánas savo politiką grįsė ne abstrakčiais idealais, o ekonominiu pragmatizmu. Būtent tai jį suartino su Donaldu Trumpu. Susitikimas Baltuosiuose rūmuose praėjusią savaitę buvo daugiau nei simbolinis – tai buvo aiški žinia Briuseliui, kad Vengrija turi draugų ir už Atlanto[2].
D. Trumpas viešai gyrė vengrų lyderį: „Jis gerbiamas visur. Kai kurie jį mėgsta, kiti gal ne, bet aš galiu pasakyti – aš jį gerbiu ir mėgstu.“ Tokie žodžiai iš JAV prezidento – ne tik komplimentas, bet ir diplomatinis signalas, kad V. Orbánas nėra vienišas prieš Europos biurokratiją.
Per susitikimą buvo pasiekta ir konkrečių rezultatų. Vengrija gavo vienerių metų išimtį iš JAV sankcijų rusiškai naftai ir dujoms bei susitarė dėl vadinamojo „finansinio skydo“. Pasak Orbáno, tai – JAV pažadas padėti apginti Vengrijos finansinį stabilumą, jei šalis susidurtų su išoriniu ekonominiu spaudimu.
Jo žodžiais, „jei bus mėginama spausti Vengriją finansiškai, amerikiečiai padės mums apsiginti.“ Toks susitarimas rodo, kad Orbánas kuria savotišką apsaugos tinklą – alternatyvą ES mechanizmams, kurie dažnai naudojami kaip politinio spaudimo priemonė.
Kol Vakarai stagnuoja, Vengrija stiprėja
Europos Komisija ir toliau kritikuoja Vengriją dėl „demokratijos deficito“, tačiau šalies ekonominiai duomenys kalba patys už save. Vengrijos nedarbo lygis – vienas žemiausių Europoje, o infliacija, kuri po karo Ukrainoje šoktelėjo, dabar grįžta į kontrolės ribas.
V. Orbánas išlieka vienas iš nedaugelio Europos lyderių, kuris atvirai meta iššūkį Briuselio centralizmui ir tuo pačiu užsitikrina strateginius partnerius Vakaruose. Trumpo parama, jo akimis, nėra vien gestas, o ilgalaikės politikos patvirtinimas – nacionalinių interesų viršenybės prieš ideologinius projektus.
Tuo tarpu Briuselis vis labiau primena instituciją, kuri kovoja su politiniais priešininkais, o ne ekonominėmis problemomis. Kol vieni diskutuoja apie „vertybes“, Orbánas ir Trumpas kalba apie realybę – darbo vietas, energiją, stabilumą ir saugumą.
Ir šiandien, kai daugelis Vakarų valstybių klimpsta biurokratijoje ir skoluose, Vengrija sugeba išlaikyti augimą bei nepriklausomą balsą. Tai ir yra priežastis, kodėl tiek prieš Orbáną, tiek prieš Trumpą vykdomos informacinės kampanijos – jie abu primena, kad valdžia vis dar gali būti apie rezultatus, o ne tik apie teisingas deklaracijas.
