Spyris į minkštąją: reikia galvoti ne tik apie šiandien
Lietuva pagal „standartą“ gynybai skiria vis daugiau lėšų, tačiau valstybės audito institucija įspėja – be tvarių finansavimo sprendimų 2029 m. gali tekti mažinti gynybos biudžetą. Tokią išvadą pateikė Valstybės kontrolė, vertinanti 2026–2028 m. biudžeto projektą.
VK primena, kad Lietuva kol kas laikosi Europos Sąjunga (ES) patvirtintos gynybos išlygos – leidžiančios gynybos išlaidas iki 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) neįtraukti į viešojo sektoriaus deficito apskaičiavimą. Visgi, pasak auditorių, ši „išlyga“ veiks tik iki 2028 m., o jau nuo 2029‑ųjų reikės balansuoti be jos[1].
Anot VK, jau 2026 m. biudžeto projektas atitinka ES fiskalinės drausmės taisykles, tačiau nacionalinei rinkai keliami iššūkiai: jeigu nebus priimti reikalingi teisės aktai ir nesustiprės pajamų šaltiniai, valdžios sektoriaus deficitas gali veikti neigiamai – 2028 m. jis prognozuojamas viršyti 3 proc. nuo BVP ribą.
Svarbus aspektas – tvarus finansavimas ne tik gynybos, bet ir kitų viešųjų sektorių. VK pabrėžia: didėjant gynybos išlaidoms, būtina kartu pasirūpinti kitomis valstybės funkcijomis ir jų finansavimo šaltiniais. Priešingu atveju didės spaudimas skolai, o valstybės finansinis lankstumas mažės.
Ką rekomenduoja VK?
- Savo ruožtu Valstybės kontrolė siūlo užtikrinti, kad savivaldybės ir kitos valdžios subsektoriai prisidėtų prie viešųjų finansų tvarumo. Jei savivaldybėms būtų suteiktos plačios skolinimosi galimybės – tai mažintų valstybės galimybes finansuoti kitas sritis.
- Laiku priimti norimus nacionalinius fiskalinės drausmės taisyklių pakeitimus, kad 2026–2028 m. biudžetai atitiktų tiek ES, tiek nacionalines reguliacijas.
- Tvaraus finansavimo klausimų sprendimas – kitaip, atkėlus atsakomybę, reikės mažinti gynybos finansavimą, arba pamėginti rasti naujų pajamų šaltinių.
Kaip žodžiais išsireiškė valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė: „Kviečiu pažvelgti realybei į akis – jei 2029 m. nenorime mažinti gynybos finansavimo, papildomų pajamų klausimas turi būti išspręstas dar iki pasibaigiant išlygai“.
Galimi ateities scenarijai
Pirmasis galimas ateities scenarijus – fiskalinės drausmės kelias, kai valstybė ryžtingai imasi biudžeto subalansavimo, išlaidų augimo stabdymo ir skolų kontrolės. Tokiu atveju Lietuva galėtų išvengti pernelyg didelio deficito, stabilizuoti skolą ties 45–47 % BVP riba ir palaipsniui mažinti palūkanų išlaidas.
Šis kelias reikštų atsargų, bet tvarų augimą – mažesnį spaudimą viešajam sektoriui, aiškias fiskalines ribas ir galimybę investuoti ten, kur grąža didžiausia: į švietimą, skaitmenizaciją, žaliąją ekonomiką. Tai būtų kelias, kuriuo šalis išlaiko pasitikėjimą finansų rinkose ir užsitikrina stabilumą.
Antrasis scenarijus – pasyvumo ir rizikų kelias, kai politiniai sprendimai išlieka trumparegiški, o išlaidos auga sparčiau nei pajamos. Tokiu atveju valdžios sektoriaus deficitas galėtų viršyti 3 % BVP, struktūrinis disbalansas taptų nuolatiniu, o valstybės skola 2027 m. pasiektų ar net viršytų 50 % BVP. Tai reikštų didesnes palūkanų išlaidas, mažesnę erdvę socialinėms ir investicinėms programoms bei augančią priklausomybę nuo skolinimosi.
Viešieji finansai pamažu prarastų tvarumo pojūtį, o ekonomika – gebėjimą lankščiai reaguoti į krizes. Toks scenarijus ne tik apribotų valstybės veikimo galimybes, bet ir didintų socialinę įtampą, kai biudžeto išlaidos vis dažniau būtų nukreipiamos ne į visuomenės gerovę, o į skolų aptarnavimą.
Trečiasis – transformacijos scenarijus, kuriame fiskalinė politika tampa augimo varikliu, o ne stabdžiu. Ši kryptis numato, kad griežta finansų drausmė derinama su investicijomis į produktyvumą – skaitmenizaciją, inovacijas, atsinaujinančią energetiką.
Tokiu atveju ekonomikos augimas leistų surinkti daugiau pajamų be papildomo mokesčių didinimo, o biudžeto deficitas mažėtų natūraliai, ne stabdant, o stiprinant ekonomiką. Tai būtų strateginis šuolis – valstybė taptų ne tik išlaidų, bet ir augimo architektė, kuri geba derinti trumpalaikį stabilumą su ilgalaike pažanga.
