„Kad būtum laisvas, turi būti gąsdinantis“ – Macrono ir Europos nauja realizmo era
Dar liepos 13-ąją, išvakarėse prieš Prancūzijos nacionalinę šventę, Emmanuelis Macronas kreipėsi į šalies ginkluotąsias pajėgas žodžiais, kurie nuskambėjo netikėtai net jo šalininkams: „Kad būtum laisvas šiame pasaulyje, turi būti gąsdinantis. O kad būtum gąsdinantis, turi būti galingas.“
Tai buvo akimirka, kai liberalios Vakarų politikos lyderis prabilo grynojo realizmo kalba – be vertybių, institucijų ar sutartinių priedangų. Prezidentas teigė, kad laisvė kyla ne iš teisės, o iš galios, ir kad valstybės nepriklausomybę užtikrina tik tokia jėga, kuri kelia baimę priešams[1].
Ši frazė nuskambėjo plačiau nei tradicinis kariuomenės pagerbimas. Ji apnuogino mintį, kad Europa vėl grįžta prie senosios politikos kalbos – prie Machiavellio ir Schmitto pasaulio, kuriame laisvė ir taika priklauso ne nuo susitarimų, o nuo galios pusiausvyros.
E. Macronas, dar nuo savo Sorbonos kalbos 2017 m. kalbantis apie „strateginę autonomiją“, šį kartą išdėstė ją be užuolankų: Europa privalo būti pajėgi kelti baimę, jei nori išlikti laisva.
Nuo karo kalbos iki „informacinės kontrolės“ vizijos Europoje
Po šios kalbos E. Macronas perėjo prie kitos srities – informacijos kontrolės. Jis praėjusią savaitę pareiškė, kad europiečiai turi „susigrąžinti demokratinį ir informacinį gyvenimą“, ragino atsisakyti socialinių tinklų kaip naujienų šaltinio ir grįžti prie „tradicinės žiniasklaidos“[2].
Prezidentas teigė, kad tokios platformos kaip „X“ ar „TikTok“ „griauna demokratinio dialogo pamatus“, nes veikia pagal „maksimalaus susijaudinimo algoritmus“. Jis apkaltino „X“ radikalios dešinės dominavimu ir pareiškė, kad šių tinklų savininkai „aktyviai dalyvauja politinėje kovoje“.
Macrono žodžiai įgavo ypatingą atspalvį po to, kai Europos Parlamentui nepavyko priimti prieštaringai vertinamo „Chat Control“ projekto, numatančio masinį privačių pranešimų tikrinimą kovos su seksualiniu smurtu internete pretekstu.
Ši nesėkmė, atidėjusi visuotinės skaitmeninės priežiūros įteisinimą, nesustabdė prezidento siekių – jis siūlo įvesti „stipresnę apsaugos ir reguliavimo darbotvarkę“ bei susieti socialinius tinklus su skaitmeninės tapatybės (eIDAS) sistema. Tokiu būdu kiekvienas vartotojas galėtų būti identifikuojamas, o anonimiškas kalbėjimas – panaikintas.
Macronas tvirtina, kad gina demokratiją nuo manipuliacijos ir dezinformacijos, tačiau kritikai įžvelgia visai ką kita: jo vizija – tai Europa, kurioje žodžio laisvė leidžiama tik tada, kai ji atsekama. Nors Paryžiuje prezidentas praranda politinę paramą, Briuselyje jam vis dar pavaldūs mechanizmai, leidžiantys formuoti Europos skaitmeninės erdvės taisykles. Taip karinės jėgos ir informacinės kontrolės logika susijungia į vieną naują Macrono epochą – epochą, kurioje galia tampa ne tik laisvės sąlyga, bet ir jos kaina.
Tarp Machiavellio logikos ir šiuolaikinio karo grėsmės
Macrono teiginys „laisvė priklauso nuo baimės, o baimė – nuo galios“ atkartojo Machiavellio mintį, kad valdovas ar valstybė išlieka saugūs ne dėl meilės, o dėl gebėjimo įkvėpti baimę. Tokia mintis, išsakyta XXI amžiaus Europos vadovo, žymi aiškų lūžį – nuo „minkštosios galios“ prie grynos jėgos logikos.
Prancūzijos prezidentas kalbėjo ne apie moralines vertybes, o apie išlikimą pasaulyje, kuriame vėl svarbiausia tapo atgrasymas ir karinis pasirengimas. Tai – ne tik teorinis požiūris. E. Macrono valdoma Prancūzija išlaiko vieną didžiausių Europos gynybos biudžetų, turi savą branduolinį arsenalą ir siekia, kad ES infrastruktūra bei pramonė būtų pasirengusi greitam kariuomenės judėjimui krizės atveju.
Tai atitinka jo pasisakymo esmę: laisvė reikalauja jėgos, o jėga turi būti įtikinama. Šis tonas primena, kad po Ukrainos karo Europoje vėl grįžta realpolitika, kurioje svarbiau būti pasirengusiam gintis nei pasikliauti sutartimis.
