Patariama būti atviriems
Ko gero, dažnam kyla klausimas, kaip paaiškinti vaikui, kas yra mirtis? Tačiau pagrindinis receptas, galima sakyti, tokiais atvejais yra vienas – būkite atviri ir nebijokite nežinoti visų atsakymų.
Tiesa ta, jog mirtis yra labai aiškus ir tuo pačiu pats paslaptingiausias gyvenimo įvykis, su kuriuo, nėra abejonės, anksčiau ar vėliau susidursime kiekvienas. Žinoma, kai su mirtimi artimoje aplinkoje susiduria vaikai, jiems kyla daugybė klausimų – iš gautų atsakymų, šeimos narių reakcijų bei išreikštų emocijų mažieji susidėlioja savo pasaulio vaizdą. Bet kalbantis apie mirtį psichologai vis tik pataria tėvams būti atviriems ir nebandyti sušvelninti situacijos, na, o atsakinėjant į mažųjų klausimus, būtinai atsižvelgti į pastarųjų amžių [1].
Neabejotina, kad pokalbis apie mirtį tėvams gali kelti šiokį tokį nerimą. Kita vertus, mėginti jo išvengti yra tas pats, kas artimus santykius grįsti melu. Negana to, akivaizdu, jog mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, todėl vaikams svarbu žinoti, kas tai yra (tokiai nuomonei, beje, antrina ir specialistai).
Svarbu žinoti ir tai, kad vaikai dėl mirties kenčia panašiai kaip suaugusieji, o tai kelia nemenką susirūpinimą, nes jie, kaip žinia, turi mažiau savivokos bei gynybinių mechanizmų ir resursų, dėl ko gali nukentėti nepalyginamai labiau.
Dėl šios priežasties ypatingai svarbu vaikams pasakyti, kad ir mes patys iš tikrųjų nežinome visų atsakymų, tačiau galime apie tai kalbėtis. Juolab kad vaikai yra puikūs stebėtojai ir kone visuomet jaučia, jog kažkas yra negerai. Tuo tarpu tėvų atsiribojimas tam tikrų temų atžvilgiu atžaloms gali kelti nemenką susirūpinimą, lydimą baimės bei nerimo jausmų – juos užglaistyti nemačiomis yra išties žalinga.
Kalbėkite su vaiku atsižvelgdami į jo amžių
Tėvai, slepiantys faktus ir tokiu būdu neva bandantys apsaugoti vaikus nuo skausmo, padaro dar daugiau žalos – jie atima iš jų galimybę mokytis, kaip veiksmingai susidoroti su stresu. Visgi, kaip jau supratote, itin svarbu vaikui paaiškinti, kad mirtis yra neišvengiama patirtis kiekvieno žmogaus gyvenime, tad jaustis blogai yra normalu (žmogiška). Na, o tokios emocijos kaip nerimas, baimė, pyktis, neviltis bei kaltė yra įprastos mirties akivaizdoje ir jas būtina išgyventi.
Pirmąjį pokalbį minėta tema patariama inicijuoti nebūtinai tiesiogiai išgyvenant artimo žmogaus netektį, o tuomet, kai vaikui pasidaro smalsu. Tarkime, galima papasakoti, jog gamtoje viskas turi prasmę ir yra gyvybės ciklo dalis: žuvys jūroje, paukščiai ore bei žvėreliai miške yra gamtos (pasaulio) dalis. Tuo tarpu kai padarėlių bei augalų gyvybė išsenka, jie išeina – mes tai vadiname mirtimi, kuri nutinka ir žmonėms.
Tačiau yra atvejų, kai apie mirtį su vaiku kalbėtis būtina. Pavyzdžiui, kuomet mirus artimam žmogui mažasis su ja tiesiogiai susiduria pats arba nuolat girdi apie tai kalbant aplinkoje, kaip kad ir karo Ukrainoje atveju. Taigi, bet kuriuo atveju bendravimas yra esminis faktorius ne tik ugdant įprotį tikėti savimi, bet ir valdant sudėtingas emocijas skausmingose situacijose.
Suaugusiųjų pareiga – parodyti iniciatyvą ir pradėti pokalbį pirmiems
Tiesa ta, jog kai žmogus miršta, jo kūnas nustoja veikti. Žmogus, be kita ko, gali mirti nuo senatvės, ligos, o kartais ir įvykus nelaimingam atsitikimui. Jeigu taip nutinka, tie, kas žmogų mylėjo ir pažinojo, paprastai susirenka atsisveikinti. Ir visgi, daugumai kyla klausimas: kas atsitinka po mirties?
Skirtingų kraštų, įsitikinimų bei religinių pažiūrų žmonės nevienodai supranta, kas vyksta po mirties [2]. Be to, dalis žmonių tiki, kad žmogus yra sudarytas iš kūno bei sielos, kuri gyvena net ir tuomet, kai kūnas suyra. Ir nors mirtis reiškia, kad kūnas jau nebegyvas, miręs asmuo gyvena mūsų prisiminimuose, mintyse ir netgi sapnuose. O tokiu būdu artimasis visada lieka su mumis.
Kalbant apie mažuosius, „Kodėl man taip liūdna?“ arba „Kaip galėčiau jaustis geriau?“ gali tapti perdėm dažnais klausimais. Kita vertus, kartu prisimindami ir kalbėdami apie mirusiojo gyvenimą bei sakydami tiesą ir nebijodami emocinės reakcijos padedame išgyventi netektį ne tik sau, bet ir vaikams.
Psichologai akcentuoja dar ir tai, jog skirtingos raidos etapais vaikai skirtingai suvokia mirtį. Tarkime, ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai į mirtį žiūri kaip į laikiną, pakeičiamą bei nuasmenintą reiškinį, žaisdami žaidimus, kuriuose kažkas yra miręs ir vėl sugrįžta į gyvenimą; 5–9 metų amžiaus vaikai pradeda matyti, kad visi gyvi organizmai anksčiau ar vėliau miršta ir mirtis yra baigtinė, bet to dar nepriima asmeniškai – galvoja, kad jie patys mirti negali; o vyresni nei 10 metų vaikai jau visiškai supranta, ką reiškia mirtis, bet iki paauglystės gali nemokėti parodyti, jog nori pasikalbėti apie savo jausmus šia tema [3]. Todėl artimiausių žmonių pareiga – parodyti iniciatyvą ir pradėti tokį pokalbį patiems.
Kalbant su vaikais, svarbu būti atviriems jų klausimams, nemėginti užglaistyti tiesos. Jeigu atsakymo nežinote, taip ir pasakykite. Tvirti, paprasti atsakymai vaikui leis jausti didesnę ramybę ir tikėjimą, kad visa tai yra gyvenimo dalis.
Susidūrus su mirtimi tiesiogiai nereikėtų mėginti vaiko „saugoti“ nuo atsisveikinimo proceso. Pavyzdžiui, jeigu jis nori dalyvauti laidotuvėse, kartu su kitais žmonėmis apžiūrėti mirusiojo kūną, derėtų tai leisti. Vaikui svarbu jausti, jog jis yra šeimos dalis ir dalyvauja atsisveikinime kartu su visais.
Taipogi svarbu susitikti su mirtimi, pajausti praradimo skausmą bei liūdesį, ir, svarbiausia – gauti paguodos. Kitaip tariant, rekomenduojama dalintis savo jausmais su vaiku, kadangi taip jis supras, kad būti liūdnam ir verkti yra normalu bei natūralu.
Šiaip ar taip, suaugusiems gali kilti noras pagražinti realybę, pasakoti apie mirtį iliustratyviai, tačiau reikia prisiminti, kad mažieji nesupranta metaforų ar dviprasmiškų pasakymų, dėl ko kalbantis su jais reikėtų vengti tokių pasakymų, kaip „žmogus išėjo Anapilin“, „iškeliavo į dangų“, ar „nuo šiol prižiūrės mus iš aukštai“. Jeigu vaikas klausia, reikia sakyti aiškiai: žmogus mirė ir jo kūnas bus palaidotas ar kremuotas.
Akivaizdu, kad žodžių pasirinkimas čia labai svarbus – neprilyginkite mirties kelionei, nes atžala gali bijoti, jog į kelionę išvykę tėvai niekada nesugrįš. Taip pat netapatinkite mirties su miegu. Galiausiai vertėtų įsitikinti, kad vaikas supranta skirtumą tarp nedidelės ir mirtinos ligos, jog jis nebijotų, kad kitą kartą susirgęs gali numirti.
Kitas svarbus aspektas – nedrausminti vaiko ir priimti visas emocijų išraiškas be jokios kritikos. O paklausus apie jūsų kaip tėvų galimą ankstyvą mirtį patartina sakyti, jog tikitės gyventi dar labai ilgai ir visada būti šalia, tačiau jeigu kas nors atsitiktų, yra močiutė bei senelis, teta ir dėdė, krikšto mama ir krikšto tėtis, ir tikrai bus žmonių, kurie juo pasirūpins.
