Skurdas Lietuvoje nesitraukia: pusė milijono žmonių neįperka maisto
Lietuvoje skurdas išlieka vienu skaudžiausių socialinių iššūkių – maisto nebeišgali įpirkti šimtai tūkstančių žmonių, o pagalbos kasdien prašo vis daugiau gyventojų. Vien Vilniuje „Maisto bankas“ per dieną sulaukia daugiau nei 200 žmonių, visoje šalyje – per 200 tūkst. nepriteklių patiriančių gyventojų.
Pasak šios organizacijos vadovo Simono Gurevičiaus, realus maisto stokojančiųjų skaičius siekia net iki pusės milijono. Tačiau padėti visiems nėra galimybių – tiesiog trūksta produktų[1].
Savo ruožtu S. Gurevičius siūlo ieškoti sisteminių sprendimų: skatinti prekybininkus atiduoti neparduotą maistą labdarai, suteikiant jiems PVM lengvatas. Tai, anot jo, būtų efektyvesnė pagalbos priemonė nei vien išmokos.
Naujoji Vyriausybė žada kovoti su skurdu didindama pensijas ir vaiko pinigus, tačiau ekspertai įspėja, kad šie pažadai liks be rezultato, jei nebus iš esmės didinamas finansavimas socialinei apsaugai. Tačiau socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė pripažįsta, kad skurdas mažėja lėtai, bet tikisi proveržio iki 2027 metų, kai įsigalios naujas pensijų indeksavimo modelis.
Naujoji valdžia žada daugiau dėmesio skirti pensininkams – labiausiai skurstančiai visuomenės grupei, kuriai augančios maisto kainos tapo sunkiai pakeliamos. Visgi Seimo Socialinių reikalų komiteto vadovas Linas Kukuraitis kritikuoja valdžią už tai, kad ši atsisakė didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir atsitraukė nuo kai kurių socialinių tikslų, pavyzdžiui, nemokamo maitinimo visiems mokiniams. Jo teigimu, absoliutus skurdas pastaraisiais metais vėl auga ir viršija 5–6 proc.
Didžiausioje rizikos grupėje – vaikai, senoliai ir neįgalieji
Skurdo mažinimo tinklo vadovė Aistė Adomavičienė pažymi, kad nors vaikų skurdo rizika per kelerius metus sumažėjo nuo 28 iki 18 proc. dėl vaiko pinigų ir pakilusios minimalios algos, iš skurdo vis dar sunkiausiai išsivaduoja neįgalieji – jie neretai lieka už darbo rinkos ribų ir priversti gyventi iš menkų išmokų.
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka ragina spartinti minimalaus atlygio augimą ir plėsti sveikatos apsaugos prieinamumą, nes skurdas, jo teigimu, ne tik mažina vartojimą ir stabdo ekonomiką, bet ir turi ilgalaikių pasekmių – vaikai, augantys skurdžiose šeimose, dažnai patiria sveikatos ir psichologinių problemų, kurių gydymas ateityje kainuos valstybei brangiai.
Steigiamos ir steigiamos naujos tarybos
Atsižvelgiant į tai, kad kas penktas Lietuvos gyventojas tiesiogiai susiduria su skurdu, nuspręsta įsteigti naują Skurstančiųjų įtraukties tarybą. Jos tikslas – tiesiogiai įtraukti gyventojus, patiriančius skurdą, į sprendimų priėmimą ir padėti nustatyti prioritetines problemas energetinio skurdo, būsto, vaikų gerovės bei kitose socialinėse srityse.
Tarybą sudarys 10 institucijų atstovų ir 20 gyventojų, o jos veikla apims gyvenimo sąlygų analizę bei pasiūlymų teikimą sprendimų priėmėjams. Skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė teigia, kad taryba leis pažvelgti į problemas iš gyventojų perspektyvos ir rengiami sprendimai bus labiau pritaikyti realioms žmonių kasdienio gyvenimo sąlygoms.
Ekspertai pripažįsta, kad taryba gali padėti gerinti socialinę politiką, tačiau įspėja apie galimus iššūkius dėl kompetencijos ribotumo ir sudėtingos skurdo problemos prigimties. Panašių tarybų patirtis užsienyje rodo, kad gyventojų įtraukimas į sprendimų priėmimą leidžia kurti tikslesnę ir efektyvesnę socialinę politiką.
Lietuvoje jau veikia Maisto taryba, tačiau jos rekomendacijos neturi tiesioginės įtakos kainoms – produktai toliau brangsta. Naujos skurstančiųjų tarybos steigimas rodo, kad valstybė pripažįsta esamų mechanizmų ribotumą ir siekia realiai įtraukti gyventojus į sprendimų kūrimą, kad socialinės priemonės labiau atitiktų gyventojų poreikius ir padėtų mažinti skurdą.
Pensijos nepakanka: daug pensininkų priversti dirbti, kad galėtų pragyventi
Lietuvoje kas aštuntas pensininkas lieka darbo rinkoje, nes vien pensijos neleidžia gyventi oriai. „Sodros“ duomenimis, apie 80 tūkst. senjorų derina darbą su pensija, o jų vidutinės mėnesio pajamos iš darbo ir pensijos siekia apie 1 635 eurus – dvigubai daugiau nei nedirbančių pensininkų[2].
Dauguma vyresnio amžiaus žmonių dirba ne iš noro, o iš būtinybės: reikia sumokėti už būstą, šildymą, vaistus, pavalgyti ir kartais padėti vaikams. Tik nedidelė dalis dirba dėl socialinių ryšių ar savirealizacijos, o apie 80 proc. dirbančių senjorų tai daro, kad galėtų tiesiog išgyventi.
Ekspertai pažymi, kad Lietuva šiuo rodikliu lenkia ES vidurkį – vidutiniškai ES tik 13 proc. naujų pensininkų lieka darbo rinkoje pusmetį po pensijos, o Lietuvoje šis skaičius siekia 44 proc. Vyresni žmonės dažnai renkasi ne visu etatu dirbamus darbus ar lengvesnes pareigas, kad galėtų suderinti pajamas ir sveikatą.
Tačiau daug pensininkų susiduria su diskriminacija darbo rinkoje – neretai atsisako nurodyti amžių CV, o patyrę specialistai po 60 metų dažnai nebegali rasti darbo. Personalo ekspertai teigia, kad vyresni darbuotojai dažnai dirba mažiau mokamus darbus, nors turi didelę patirtį.
