A. Adomavičius Varėnoje vykusiame renginyje pasirodė vienas
Varėnoje vykusiame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje apsilankęs kultūros ministras Ignas Adomavičius atsidūrė akistatoje su protestuojančia kultūros bendruomene. Festivalio organizatoriai dar prieš renginį buvo paskelbę, kad ministro vizito nepageidauja, nes solidarizuojasi su menininkų kritika dėl Kultūros ministerijos perleidimo į „Nemuno aušros“ rankas.
Nepaisant to, ministras atvyko į Varėną ir, nors bendruomenė jį ignoravo, pats užlipo į sceną įteikti apdovanojimo[1].
Į renginį atvykęs vienas, be jokios palydos, I. Adomavičius iškart pripažino, kad buvo įspėtas apie savo nepageidaujamą dalyvavimą, tačiau pabrėžė, kad kaip kultūros ministras turi pareigą atlikti šią funkciją. Tačiau vis tiek neišsigandęs galimos publikos reakcijos ministras ryžosi užlipti ant scenos ir pasisakyti.
„Man prieš atvykstant, likus gal trims valandoms, atėjo komunikacijos žmogus ir sako, Ignotai, ten jūsų nekviečia, jūs nevažiuokite.
Galbūt pradžia buvo praėjusio kultūros ministro, bet šiandien kultūros ministras esu aš. Taip yra, tokia yra politika. (…) Jeigu norite švilpti, galite švilpti. Galime pašvilpti visi kartu? Pašvilpkime visi, kad būtų garsiau. (…) Jei norite teatre pašvilpti, prašau, tokia kultūra“, – kalbėjo I. Adomavičius.
Jo pasisakymas neapsiėjo be provokacijų – ragindamas salę pašvilpti jis sulaukė replikų „Čia ne cirkas“ ir „nevertas“. LRT žurnalistė Rūta Ribačiauskienė teigė, kad publika su ministru beveik nebendravo, o Varėnos kultūros centro vadovė Jurgita Keršienė pabrėžė, jog bendruomenė protestuoja kultūringai ir ministro nenušvilpė.
N. Jasinskas: „I. Adomavičius tapo „politiniu instrumentu“
Scenoje pasisakę režisieriai išsakė savo nuomonę apie situaciją. Pernai metų laureatas Naubertas Jasinskas Adomavičių pavadino „politiniu instrumentu“ ir situacijos auka, panaudota partijos tikslams. Šių metų laureatas Jaunius Juodelis priėmė apdovanojimą, tačiau pabrėžė, kad tai yra komisijos, o ne ministro sprendimo įvertinimas – ranką ministrui jis teigė paspaudęs tik iš pagarbos, solidarizuodamasis su kultūros bendruomene.
Tačiau po I. Adomavičius paskyrimo kultūros ministru, nuo jo atsiribojo ne viena kultūros organizacija, o praėjusią savaitę prie Prezidentūros vyko mitingas, sutraukęs apie tūkstantį žmonių.
Spalio 5 dieną dalis kultūros atstovų ketina surengti įspėjamąjį streiką, pabrėždami, kad kultūra neturi tapti politinių sandorių dalimi.
Dalis kultūros atstovų stiprina pasipriešinimą Adomavičiaus paskyrimui – spalio 5-ąją planuoja įspėjamąjį streiką
Po to, kai kultūros ministru buvo paskirtas „Nemuno aušros“ atstovas I. Adomavičius, dalis kultūros organizacijų paskelbė apie pasitraukimą iš bendradarbiavimo ir rengia plataus masto protestus. Menininkai pabrėžia, jog Kultūros ministerija negali būti politinės partijos įrankis, o ministro kandidatūra – nepriimtina dėl patirties stokos ir kultūros lauko problemų neišmanymo[2].
Protesto akcijos jau vyko šalies didmiesčiuose, o spalio 5-ąją bendruomenė kviečia visuomenę jungtis prie įspėjamojo streiko: miestų aikštėse, kultūros centruose ir muziejuose skambės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“.
Kultūrininkai sulaukė ir prezidento Gitano Nausėdos reakcijos – jis protestus pavadino pilietinės visuomenės brandos ženklu ir kultūrininkus paragino išlikti aktyviais. Tai, pasak Lietuvos šokio informacijos centro vadovės Gintarės Masteikaitės, bendruomenei tapo padrąsinimu tęsti pasipriešinimą.
Trečiadienį menininkai renkasi į dar vieną asamblėją, kurioje bus derinamas galutinis streiko planas.
Lietuvos muziejų asociacija (LMA) trečiadienio rytą taip pat pranešė apie savo sprendimą prisijungti prie kultūros bendruomenės inicijuojamo įspėjamojo streiko ir kviečia prisidėti kitus šalies muziejus, ragindama savo erdvėse leisti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ kaip solidarumo ženklą prieš Kultūros ministerijos perdavimą partijai „Nemuno aušra“[3].
Nuspręsta naikinti istorinius Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės ir Venclovų butus
Tačiau kultūros bendruomenė nesujudo, kai pernai metais buvo pranešta apie Vilniaus miesto tarybos sprendimą – istorinius literatų butus paversti rašytojų rezidencijomis. Sprendimas liečia Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Venclovų memorialinius butus, kurie bus perduoti VšĮ „Vilniaus UNESCO literatūros miestui“ ir naudojami užsienio rašytojų rezidencijoms.
Kultūros ministerijos atstovai teigė, kad butai nebeatliepia šiuolaikinių poreikių ir jų perdarymas nesutrukdys visuomenės prieigai. Kritikai, tarp jų VU docentai ir literatūros ekspertai, sprendimą vadino „barbarišku“ ir įspėjo, kad memorialinių butų likvidavimas mažina Lietuvos literatūros paveldo matomumą bei istorijos atminimą.
Visuomenėje kilo pagrįstų klausimų, ar tikrai viešasis kultūros interesas bus geriau patenkintas užsienio rašytojų rezidencijomis nei saugant autentiškus literatų namus. Šis sprendimas – jau ne pirmas panašaus pobūdžio žingsnis Vilniuje, kai istorinis literatūros paveldas keičiamas funkcija, rizikuojant, kad ateities kartos praras svarbius kultūros simbolius.
