Palydoviniai tyrimai rodo, kad žemynai džiūsta sparčiau, nei manyta iki šiol
Mokslininkų grupė, pasitelkusi NASA ir Vokietijos kosmoso centro misijų GRACE bei GRACE-FO palydovinius duomenis, atliko dvidešimt metų trukusią analizę ir atskleidė nerimą keliančią tendenciją: Žemėje beprecedenčiu greičiu mažėja gėlo vandens atsargos.[1]
Tyrėjai identifikavo daugiau nei 1200 kritinių taškų, kur gruntinio ir paviršinio vandens kiekiai nuosekliai traukiasi. Keturi ypač dideli regionai, apimantys Šiaurės Ameriką, Euraziją, Šiaurės Afriką bei Aliaską, patiria ilgalaikį džiūvimą, keliantį grėsmę tiek žemės ūkiui, tiek miestų vandens tiekimui.
Pasak Arizonos valstijos universiteto tyrėjų, džiūstančių teritorijų plotas kasmet padidėja apie 850 tūkst. kvadratinių kilometrų. O tai reiškia, kad kasmet prarandama teritorija, prilygstanti Pakistano ar Turkijos dydžiui.
Klimato kaita ir žmogaus veikla yra svarbiausi veiksniai, spartinantys vandens nykimą
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad daugiau nei pusė kritinių vandens mažėjimo taškų susiję su žmogaus veikla. Intensyvi žemdirbystė, urbanizacija, gruntinio vandens pakartotinis naudojis, miškų naikinimas ir netinkamas išteklių valdymas daro didžiausią žalą.
Likusi dalis siejama su natūraliais ciklais, tokiais kaip El Ninjo, tačiau ir jie pastaraisiais dešimtmečiais stiprėja dėl klimato kaitos.
„Žemynai džiūsta, gėlo vandens prieinamumas mažėja, o vandenynų lygio kilimas spartėja“, – perspėjo tyrimo vadovas Jay Famiglietti.[2]
Mokslininkai taip pat pažymi, kad 68 procentai mažėjančių vandens išteklių yra gruntinis vanduo, kurio didelė dalis galiausiai nuteka į vandenynus, prisidėdamas prie jūros lygio kilimo labiau nei ledynų tirpsmas.
Lietuva kol kas turi daug gėlo vandens, bet globalios tendencijos liečia ir mus
Nors pasaulinė statistika rodo niūrų vaizdą, Lietuva priklauso prie tų šalių, kurios pasižymi vienomis gausiausių gėlo vandens atsargų Europoje.
Kasdien Lietuvoje iš žemės gelmių galima išsiurbti 3,75 milijono kubinių metrų vandens, o pati šalis priklauso prie nedaugelio Europoje ir pasaulyje, kur žmonės vartoja tik požeminį vandenį.[3]
Mūsų šalyje netrūksta nei paviršinių ežerų ir upių, nei požeminio vandens išteklių, o geografinės sąlygos lemia, kad gruntinio vandens papildymas lietingais metais yra gana stabilus.
Tačiau mokslininkai pabrėžia, jog tai nėra priežastis atsipalaiduoti. Klimato pokyčiai, ypač vis dažnėjančios sausros vasaromis, jau dabar daro įtaką kai kuriems regionams, o netinkamas vandens naudojimas ateityje gali sukurti papildomų problemų.
Globalių tyrimų rezultatai rodo, kad net šalys, turinčios daug gėlo vandens, privalo atsakingai jį valdyti. Jei pasaulyje vandens krizė gilės, net ir Lietuva gali susidurti su tarptautiniais iššūkiais – nuo maisto tiekimo grandinių iki geopolitinių konfliktų dėl bendrų išteklių.
„Vandens karai“ ateityje gali tapti realybe
Mokslininkai bei tarptautinės organizacijos pabrėžia, kad gėlo vandens trūkumas ateityje gali tapti ne tik aplinkosaugos, bet ir geopolitikos problema.
Daugelis upių baseinų driekiasi per kelių valstybių teritorijas, todėl jų nykimas kuria prielaidas tarptautiniams ginčams.
Tokios vietovės kaip Nilo baseinas Afrikoje, Indas Pietų Azijoje ar Tigro ir Eufrato upės Artimuosiuose Rytuose jau dabar tampa potencialių konfliktų židiniais, nes šalys varžosi dėl teisės naudotis ribotais vandens ištekliais.
Jungtinių Tautų ataskaitose įspėjama, kad be bendros valstybių koordinacijos gali kilti „vandens karai“, galintys destabilizuoti ištisus regionus.[4] Dėl to globalus susitarimas dėl atsakingo vandens valdymo tampa ne mažiau svarbus nei klimato kaitos stabdymo pastangos.
