Mažėjant karo savanorių, „kalašnikovo“ gali tekti imtis ir moterims
Lietuvos kariuomenėje vis daugiau moterų, o diskusijos apie jų vaidmenį šalies gynyboje tampa vis aktualesnės. Specialistai pastebi, kad moterys turi savybių, kurios kariuomenei itin reikalingos – gebėjimą priimti apgalvotus sprendimus, analitinį mąstymą ir gebėjimą veikti krizinėse situacijose. Nepaisant vis dar gyvų stereotipų, realybė rodo, kad moterys kariuomenėje sėkmingai įveikia tiek fizinius, tiek psichologinius iššūkius.
Šiuo metu moterys sudaro daugiau nei dešimtadalį Lietuvos kariuomenės – tai atitinka NATO šalių vidurkį. Moterų skaičius auga ne tik tarp šauktinių ar eilinių, bet ir moterų, užimančių vadovaujančias pozicijas. Prieš metus pirmą kartą Lietuvos kariuomenės istorijoje moteris buvo paskirta vadovauti savanorių pajėgų rinktinei, o batalionams vadovaujančios karininkės tampa nauja norma[1].
Kartu vis dažniau kalbama apie privalomos moterų tarnybos įvedimą. Jaunimo Lietuvoje mažėja, todėl neišnaudoti viso visuomenės potencialo būtų neprotinga. Jei šaliai tektų gintis, įsipareigoti turėtų visi – nepriklausomai nuo lyties.
„Jeigu mes nenorime importuoti karių, tai, matyt, teks daugiau atsiremti į moteris. Turbūt nepagaminsime labai daug naujų karių per artimiausius penkerius metus. Užtrunka žmogui užaugti, kokius 18-20 metų“, – sakė D. Šakalienė.
Moterys į krašto apsaugą ir kitas struktūras atsineša kitokį požiūrį: jos dažniau renkasi ilgalaikius, ne emocijomis grįstus sprendimus, o sudėtingose situacijose linkusios ieškoti taikių išeičių. Tai vertinama ne tik kariuomenėje, bet ir civiliniame sektoriuje. Didelėse įmonėse jau galioja kvotos, įpareigojančios, kad moterys sudarytų bent trečdalį valdybų narių. Nors tokios priemonės vertinamos nevienareikšmiškai, sutarimas aiškus – kompetencija turi būti svarbiausias kriterijus, o lytimis įvairios komandos geba priimti geresnius sprendimus.
Artimiausiais metais visuotinio šaukimo tikėtis dar neverta
Tuo tarpu dar sausio mėnesį krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė pripažino – visuotinio šaukimo Lietuvoje artimiausiais metais tikėtis neverta. Nors politinėje darbotvarkėje šis klausimas vis dažniau keliamas, realybė rodo, kad šalis tam paprasčiausiai nėra pasirengusi. Trūksta tiek instruktorių, galinčių rengti naujus karius, tiek infrastruktūros, kuri leistų priimti didesnius šauktinių srautus.
Tuo pačiu ministrė pripažino, kad neišvengiamai artėjama prie sprendimo dėl privalomos moterų karinės tarnybos. Anot jos, klausimas jau seniai peržengė vertybinio ar socialinio pasirinkimo ribas ir tampa praktiniu – be moterų įtraukimo kariuomenė gali nesukaupti reikiamų pajėgumų valstybės gynybai užtikrinti. Nors šiuo metu šaukiami tik vyrai, vis daugiau kalbama apie lyčių lygybės principų taikymą ir gynybos sektoriuje.
Nepaisant politinių diskusijų, kol kas konkretūs pokyčiai apsiriboja 2025 metų šauktinių sąrašu. Planuojama, kad privalomąją pradinę karo tarnybą atliks beveik 3,9 tūkst. asmenų, o dalis studentų ar absolventų galės dalyvauti jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose. Likusieji jaunuoliai iki 38 metų, kaip ir anksčiau, galės savanoriškai rinktis tarnybą, tačiau didesni pokyčiai, tokie kaip visuotinė prievolė ar tarnybos trukmės ilginimas, kol kas lieka tik svarstymų lygmenyje.
Moterys – į kariuomenę, tai kas gimdys vaikus?
Rodos, gana keistas sprendimas – kol Lietuvoje fiksuojamos gimstamumo žemumos, norima dailiosios lyties atstoves privalomai dar ir „ištremti“ kariuomenėn kartu su vyrais. Kas gi tokiu atveju gimdys vaikus ir jais rūpinsis?
Štai pernai Lietuvoje gimė rekordiškai mažas vaikų skaičius – apie 19 tūkst., rodo Valstybės duomenų agentūros statistika. Tai ženkliai mažiau nei ankstesniais metais ir viena žemiausių gimstamumo ribų šalies istorijoje[2].
Demografai aiškina, kad mažėjant gimstamumui įtakos turi ne tik moterų, galinčių gimdyti, skaičiaus sumažėjimas, bet ir jų pasirinkimai – vidutiniškai viena moteris šiuo metu susilaukia vos po vieną vaiką. Šis rodiklis gerokai nesiekia reikalingo kartų kaitos lygio, kuris būtų bent du vaikai per moterį.
Be to, gimdymas vis dažniau atidedamas į vėlesnį amžių, o kai kurios moterys nusprendžia vaikų visai neturėti. Finansinis nestabilumas, būsto prieinamumo problemos, globalios krizės ir augantys tėvystės standartai dar labiau stabdo norą kurti didesnes šeimas.
