Lietuvoje per du dešimtmečius mokyklų sumažėjo daugiau kaip per pusę
Lietuvos valstybė klimpsta į krizę dėl senstančios visuomenės ir mažėjančio gimstamumo. Vakarų valstybėse dėl mažėjančio gimstamumo jau seniai skambinama pavojaus varpais ir taikomos naujos priemones gimstamumui didinti. Ten suvokiama, kad neužtikrinus tautos atsinaujinimo, valstybės negalės pilnaverčiai funkcionuoti. Tuo tarpu Lietuvoje – ramu ir jokio susirūpinimo negirdėti[4].
Mažėjantis šalies gyventojų skaičius lėmė tai, kad per du dešimtmečius mokyklų Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip per pusę. Dalyje likusių ugdymo įstaigų šiuo metu mokosi itin mažai mokinių, į mokyklas sunku pritraukti mokytojus ir kitus specialistus, stinga šiuolaikinių ugdymo priemonių, dėl to sunku užtikrinti ugdymo kokybę.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) duomenimis, Lietuvos mokyklose 2000 metais mokėsi daugiau kaip 600 tūkstančių mokinių, veikė daugiau kaip 2300 bendrojo lavinimo mokyklų. 2010 metais mokėsi 415 tūkst. mokinių ir veikė 1321 bendrojo ugdymo mokykla. Tuo tarpu 2020 metais mokėsi jau tik 324 tūkst. mokinių 977-iose bendrojo ugdymo mokyklose. Vien nuo 2016 iki 2020 metų mokyklų skaičius sumažėjo dar 176-iomis[2].
2021–2022 mokslo metų pradžioje pagal bendrojo ugdymo programas šalyje buvo ugdoma 330,3 tūkst. mokinių. Palyginti su 2020–2021 mokslo metais, daugiausia mokinių neteko Neringos savivaldybė (45,6 proc.), Jonavos (6,3 proc.) ir Vilkaviškio (6,1 proc.) rajonų savivaldybės.
Bendrojo ugdymo mokyklų skaičius šalyje per metus sumažėjo nuo 977 iki 957 (arba 2 proc.).
2021–2022 mokslo metų pradžioje šalies bendrojo ugdymo mokyklose dirbo 27,4 tūkst. mokytojų ir mokyklų vadovų – jų skaičius per metus sumažėjo 550 (arba 2 proc.)[3].
Iš 1600 kaimo mokyklų per 15 metų teliko tik 515
Mokyklų skaičiaus kaitai įtakos turėjo ir mokyklų tinklo pokyčiai. 1990 metais Lietuvoje veikė beveik 1600 kaimo mokyklų, po 15 metų iš jų teliko tik 515. Bėgant metams kaimo mokyklų skaičius dar labiau mažėjo, dauguma jų buvo perorganizuotos ir tapo didesnių mokyklų skyriais. Nuo 2005 iki 2014 metų, įgyvendinant bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarką, pakito šalies pradinių ir pagrindinių mokyklų skaičius, padaugėjo gimnazijų ir atsirado progimnazijos.
Pastaruoju metu Lietuvoje veikia beveik tūkstantis mokyklų, iš jų 250-yje mokyklų mokinių skaičius nesiekia šimto, 89-iose mokyklose ir 50-yje pagrindinio ugdymo skyrių mokosi tik 60 ir mažiau mokinių.
Trūkstant mokinių, mokyklos būna priverstos mažinti ugdymo plano valandas, kurios turėtų būti panaudotos mokinių individualiems poreikiams užtikrinti, mokytojams dažnai nesusidaro pilnas darbo krūvis, mažinamos lėšos vadovėliams pirkti ir mokytojų kvalifikacijai tobulinti, o tai turi tiesioginį ryšį su mokinių ugdymosi rezultatais. Lietuvoje trūksta pedagogų, kurie galėtų vesti muzikos, gamtos mokslų ar meninio ugdymo pamokas, todėl dažnai šias pamokas veda kitų dalykų mokytojai[tef lt-2].
Panašu, kad tuoj gyvensime kitų, vaikus gimdančių, tautų sąskaita
Dabartinė Lietuvos vyriausybė gimstamumo problemą siūlo spręsti, tik ar toks sprendimas mums duos naudą?
2022 m. gruodį paskelbtos Lietuvos strategijos 2050 scenarijus Lietuvai „Šiaurinė žvaigždė“ sako: „Išspręsta dvigubos pilietybės problema leidžia plėtoti glaudžius ryšius su diaspora – tampa nesvarbu, kur gyveni“.
Taigi Lietuva, dėl palankaus gamtinio ir socialinio klimato, sėkmingai įgyvendintų reformų, tapo patrauklia vieta gyventi, todėl pritraukia nemažai atvykstančių žmonių.
Šalis išplėtojo ir sėkmingas imigrantų integracijos programas, suteikiančias jiems ilgalaikę perspektyvą mūsų šalyje.
Tačiau kokį lietuvių procentą šalyje planuoja Lietuvos strategija 2050 metais, neįvardijama. Panašu, kad gyvensime kitų, vaikus gimdančių, tautų sąskaita. Nes, mažai tikėtina, kad imigrantai iš trečiųjų šalių ir klimato kaitos pabėgėliai prisidės prie darbo jėgos ir mūsų valstybės kūrimo.
Naivu būtų tikėtis, kad jie rūpinsis mūsų gimtojo krašto gerove ir tautos likimu, kaip tai darytume mes patys. Kad iki 2050 metų žmones pakeis robotai – irgi nerealu, ir neaišku, ar mums viso to reikia. Tad klausimas lieka atviras, ar mes norime išlikti kaip tauta bei kada imsimės adekvačių priemonių gimstamumui skatinti?[4].
