„Senais gerais laikais“ buvo draudžiama ne tik masturbuotis, bet ir šokti
Dažnai manoma, kad laukinių šokių klubai Ispanijoje atsirado tik septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntajame dešimtmetyje, kai baigėsi diktatūra ir šalis išsivadavo iš konservatizmo šmėklų. Visgi, kai kurie faktai rodo, kad prieš 100 metų (ar netgi dar daugiau) vadinamieji „šokiai“ jau vyko Madride ir Barselonoje. O tuometiniuose klubuose vaikinai ir merginos praleisdavo ištisas valandas – kad prajudintų kūną arba susirastų „sugulovą“, su kuriuo galėtų užbaigti vakarą savo namuose.
Linksmintis, kaip jau supratote, leistina nebuvo – priešingai, nei sulaukėjusiomis laisvėmis trykštančioje nūdienoje. Vis dėlto, nors diktatūra daugelį žmonių tramdydavo, pasmerkdama laisvą bei nerūpestingą elgesį, daugelis įsigudrindavo slapukauti. Tai liudija iki šių dienų išlikę pėdsakai, kuriuos vis dar galima rasti šalies istoriniuose archyvuose.
Įdomu tai, kad dalies šokių salių ištakos siekia tarpukario metus (1918-1936 m.), pavyzdžiui, „Circo Price“ teatras, kuriame vyko 1000 valandų trukęs šokių maratonas. Šiaip ar taip, nepaisant to, kad dešimtmečiai buvo iš tiesų neramūs, didžiuosiuose miestuose pamažu ėmė kurtis naujos pasilinksminimo ir bendravimo vietos, tokios kaip kino teatrai, kabaretai, modernūs barai, ir populiarėti šokiai. Kuo aktyviau buvo mėginta drausti, tuo vešlesnis išsikerojo smalsumas.
Nuo to laiko miestų jaunimas, galima sakyti, pradėjo gyventi pasinėręs į „šokių maniją“ – apsėdimą, įgalinusį linguoti muzikos įkandin, kuris prasidėjo iškart po to, kai buvo paskelbti pirmieji oficialūs šokiai „visiems žiūrovams“, į kuriuos, kaip ir šiandien, buvo galima patekti sumokėjus įėjimo mokestį (nebrangus bilietas vaikinams, o merginoms – dar pigesnis).
Šokėjai buvo „nurašomi“ nevispročiams
To meto laikraščiai suskubo atspindėti naująją šokių madą, kuri, anot kai kurių redaktorių, apgaudinėjo jaunimą nuo į taktą linguojančių plačių klubų iki pat dantų šaknų.
Keisčiausia tai, jog tuometiniai žmonės privalėjo rinktis: arba likti „garbingais“, arba keltį koją į šokių aikštelę.
Aplinkiniai, pasisakantys už paskutines kelnes maunančius draudimus, stebėdavosi: „Kas svarbiau toms begalinėms, nesuskaičiuojamoms minioms šokėjų, atkakliai parodijuojančių totemines pabaisas, pagyvintas afrikietiškų ar jankių džiazo judesių?“; „Nejaugi jie pamiršo apie dvasinę ir estetinę (gi esminių esminę) jų gimtųjų šalių problemą?“
Vėlgi, gyvenimo mylėtojų kritikai nesibodėjo pažerti ir dar mažumėlę atgaivos: neva linksmybių ieškotojai nieko nenusimano apie knygas, meną, mokslą, gamtą, moralę, namus ar meilę, išskyrus flirtą šokiuose ar kine, stadiono tribūnose ir ant priekinės automobilio sėdynės. Kitaip tariant, jeigu pastariesiems svarbu tik „išardyti“ kūną, ieškoti groteskiškos formų aritmijos ir paklusti traukuliams – tam, kas vadinama „muzikos kokteiliu“ – „sustabdyti, kaip Dievą myliu, šį marazmą būtina“.
Nepaisant draudimų, komerciniai šokiai vykdavo uždarose patalpose – ir ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis, o dar aktyviau – švenčių laikotarpiu. Tuo tarpu kol interjerui „atstovavo“ mediniai suolai arba sofos, stalai, apšvietimas, veidrodžiai, kilimai, užuolaidos ir kiti puošybos elementai, gyvybės įpūsdavo vargonų, gramofono, modernaus tango orkestro ar džiazo grupės muzika.
Samdomos merginos šokdindavo karpanosius „beveidžius“
Jaunimo meilė šokiams nebuvo išskirtinis tarpukario metų reiškinys.
Anksčiau šokiai po atviru dangumi dažnai būdavo rengiami iškylų vietose, parkuose ir laukuose. Tačiau, atsiradus naujoms komercinėms salėms, šios neformalios šventės pasikeitė, ypač dėl to, kad naujieji šokiai, skirtingai nei ankstesnieji, buvo skirti tik jaunimui.
Į jas rinkosi vaikinai ir merginos iš labai skirtingų miesto rajonų, jog praleistų laiką linksmindamiesi toli nuo savo šeimų. Tai leido pastariesiems leistis nešamiems nevaržomų naujosios moderniosios muzikos ritmų, taip pat atsiduoti kūno silpnybėms – kur judesiui ir flirtui neegzistuoja jokios ribos.
Naujosios komercinės šokių salės, kaip žinia, išlaisvino atvirą bei nevaržomą seksualinį elgesį. Ko gero, stebėtis nereikėtų, kadangi pats šių vietų pobūdis reikalavo artimų susitikimų ir kontaktų tarp vaikinų bei merginų. Net ir tuo atveju, jei eidavai vienas, susirasti partnerį buvo kiekvieno jaunuolio misija.
Kad pagerbti neišvaizdžius vaikinus, kai kuriose vietose netgi buvo įvesta samdomų „taksi merginų“ paslauga, leidusi kiekvienam pasijusti ypatingu ir geidžiamu.
Šokiai nejučia iš tiesų tapo tikrais oficialių pasimatymų, bet taip pat ir trumpalaikių romanų arba, kaip tuo metu buvo vadinama, „greitųjų draugysčių“ inkubatoriais, atspindėjusiais naująją demokratinės eros pramogą, kur partnerį galima susirasti be prisistatymo. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nereikšmingas reiškinys, šio laisvalaikio užsiėmimo atsiradimas lėmė didžiulės svarbos kultūrinius pokyčius pasaulio mastu.
Suteikdamos galimybę naujoms jaunimo susitikimų ir bendravimo formoms, šokių aikštelės padėjo išplėsti ribas to, kas buvo laikoma normaliu ar padoriu flirtu ir erotiniu bendravimu laisvalaikio erdvėse ir už jų ribų, fokstroto ir tango žingsniams kuriant naują šiuolaikinių pramogų kultūrą.
