<h2>Sėkmė: užkoduota genuose ar tinkamo auklėjimo pasekmė?</h2>
<p>Požiūris į žydus dažnai yra gana dviprasmiškas: vieni apie šią tautą yra prisiklausę įvairiausių istorijų ir į kiekvieną žydą žvelgia su įtarumu. Kiti – nieko girdėję nėra, tačiau vadovaujasi įvairių anekdotų nuotrupomis. Lietuvoje toks neįprastas susiskaldymas ties šia tauta taip pat yra pastebimas. Jei vieni atgailauja dėl pačių lietuvių nusikaltimų prieš žydus Antrojo pasaulinio karo metais, kiti mūsiškius teisina. Antisemitizmas yra itin gyvas Lietuvoje ir visame pasaulyje. Tikėtina, kad jo išgyvendinti taip niekada ir nepavyks[1].</p>
<p>Vis dėlto, vertinant konkrečią naciją itin sudėtinga ją įstatyti į kažkokius rėmus, priskirti prie teigiamų ar neigiamų tautų. Jeigu tai darytume, ar iš tiesų esame įsitikinę, kad bent jau europiniu mastu, lietuviai būtų vertinami teigiamai? Pasauliniu, mūsų niekas net nėra girdėję. Taigi, analogiškas žinių trūkumas bei neišmanymas užveria duris ir ne vienam lietuviui susipažinti ne tik su konkrečių tautų nariais, tačiau ir su jų gyvenimo būdu, papročiais ir tradicijomis, kasdienybės subtilybėmis. Tai trukdo augti ir mums patiems: liekame stagnatiški ir užsišaldę laikę.</p>
<p>Juk jei pažvelgtume į ilgą ir didžią Lietuvos istoriją, kaip vieną geriausių laikotarpių galėtume įvardinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo periodą. O juk tuomet, mūsų teritorija buvo tokia didelė, visuomenė tokia įvairi ir turtinga kultūromis. Gebėjimas priimti ir kartais net perimti kitų tautų ypatybes tuomet tapo tam tikro tobulėjimo ir valstybės tvirtumo ženklu[2]. Beveik ironiška, kad dabar esame atsargesni ir paranojiškai pasišventę išsaugoti lietuviškumą, kurį ne kiekvienas geba įvardinti bei apibūdinti. Kuo gi išsiskiria Lietuva? Tokių sričių tikrai yra, tačiau kiekvienas, pagal savo susidomėjimo lauką, pateiktume skirtingus atsakymus. Vieni paminėtų sporto pasiekimus, kiti galbūt atsimintų keletą garsių muzikų.</p>
<p>Vis tik, kai kurios tautos bendrąja prasme, o ne konkrečioje srityje, yra suvokiamos kaip itin sėkmingos. Dažnai šiai grupei priskiriami ir žydai. Ši nacija tarsi yra dvilypė: tragiška istorija rodo didžiulį likimo prakeiksmą, tuo tarpu dabar – dažnas žydas gimsta su laimingojo etikete. Žydai sudaro itin nedidelę dalį pasaulio populiacijos: apskritai, pasaulyje yra 15, 2 mln. žydų, virš 7 mln. gyvena JAV, kiek mažiau – Izraelyje[3]. Dar milijonai žmonių yra išsimėtę po visą pasaulį, nuo Australijos, iki Lietuvos; pastarojoje žydų gyvena apie keletą tūkstančių.</p>
<p>Apie populiaciją prakalbome ne be reikalo: atsižvelgiant į tai, kad žydai nesudaro net kelių procentų viso pasaulio populiacijos, intriguoja tai, kad beveik trečdalis Nobelio premijos laureatų yra žydų kilmės. Trečdalis pasaulio milijonierių – vėl žydai. Taigi, natūraliai kyla klausimas – iš kur ta sėkmė? Ar tai kažkoks atpildas už praeities kančias? Genuose slypinti išmonė? Ar auklėjimas, suformuojantis visiškai kitaip nei mes į pasaulį žvelgiantį individą, kuris praktiškai neišvengiamai taps sėkmingu?</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/blake-campbell-txxshuesb2a-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Šeima ir bendruomenė – žydiškų tradicijų branduolys</h2>
<p>Sėkmingas žmogus, sėkmingas gyvenimas – tai apibrėžimai, kuriuos kiekvienas suvokia gana individualiai. Vieniems – sėkmė yra turtai, kitiems – tvirti santykiai, tretiems – tai bus laisvė elgtis ir daryti bet ką ir bet kur. Vis tik, jeigu sėkmės konceptą pritaikytume kiek bendriau, tikriausiai manytume, kad sėkmės paukštė mus aplankė tuomet, kai atrastume mėgiamą ir gerai apmokamą veiklos sritį, galėtume pasigirti šeimos bei mylimųjų palaikymu ir gražiais santykiais, jaustumėmės svarbūs bendruomenės nariais[4].</p>
<p>Įdomu, kad žydų auklėjime maždaug tokios ypatybės ir atsispindi. Galbūt iš senolių istorijų ar net anekdotų girdėjome, kad žydai visuomet buvo turtingi? Gal esame išgirdę ir istorijų, kad žydų motinos savo vaikus, ypač sūnus, itin saugo ir „popina“, nesvarbu, kad „vaikui“ jau galbūt ir 40 metų ar daugiau? Iš tiesų, čia tiesos yra gana daug.</p>
<p>Vos gimę žydų vaikai nėra tarsi įpareigoti tapti mokslininkais, medikais, verslininkais. Tai padaryti leidžia nuo ankstyvos vaikystės šeimoje skatinamos bei ugdomos savybės. Žydiškas auklėjimas remiasi šeima ir jos stiprybe, tačiau kartu, ir bendruomene, tradicijomis, pagarba, laisve, tačiau ir atsakomybe.</p>
<p>Žydų šeimos kartais gali atrodyti it maži kultai, tačiau ant šeimų laikosi visa tautos bendruomenė bei sociumas[5]. Šeimose vaikų dažnai būna ne po vieną: apskritai, manoma, kad jeigu yra galimybė vaikus išauginti, netrūksta finansų, sveikatos bei jėgų – tiek vaikų turėti ir derėtų. Vis tik, žydai įsivertina savo galimybės: mūsų liaudyje dar likęs posakis „davė Dievas dantis, duos ir duonos“ neatrodo atsakingas jų kultūroje.</p>
<p>Vis tik šeima yra didžiausia vertybė, o šeimos nariai nuo pat mažų dienų yra skatinami laikytis tradicijų bei papročių. Pavyzdžiui, penktadieniais, visi susirenka tėvų namuose vakarienės. Tokia pagarba pačiai šeimai kaip institucijai gali būti paaiškinama tuo, kad žydai šeimas kuria itin atsakingai. Dažnu atveju, nesižvalgoma į tai, kada išteka ar veda draugai, o kalbos apie tiksintį biologinį laikrodį irgi nėra aktualios. Visiškai normalu šeimą kurti sulaukus 30 ar net ir dar vėliau.</p>
<p>Be to, prieš santuoką pora atsakingai išsiaiškina savo gyvenimo filosofijas, siekius ir norus. Žydų šeimoje nepasitaiko scenarijus, jog po vestuvių „išaiškėja“, kad moteris nenori vaikų ar vyras neturi darbo. Lyginant su mūsų bei vakarų kultūra, tai svarbus skirtumas. Mes patys galime pastebėti, kad lietuviai bei kiti vakariečiai kartais į santuoką žengia itin neapdairiai, vedami visuomenės spaudimo ar elementaraus noro atšokti vestuves. Vis tik, rožinius akinius greit tenka nusiimti, kai paaiškėja, kad su sutuoktiniu nesutariama tokiais esminiais klausimai kaip vaikų turėjimas bei auginimas, buitis, politika, religija.</p>
<p>Žydų šeimoje, prieš sukurdami šeimą, jaunieji daug kartų aptarinėja savo požiūrį į vaikų auklėjimą, pareigų pasiskirstymą. Gana įdomu ir tai, kad vaikus žydai auklėja ne tik savus. Gatvėje pamačius nederamai besielgiantį mažylį, visiškai normalu jį sudrausminti. Paauklėti gali net ir suaugusieji vieni kitus. Tai nėra daroma iš pikto, veikiau, linkint gero visai bendruomenei ir tautai. Taip siekiama, kad vaikai augtų susaistyti tvirtais saitais su bendruomenės, būtų atsakingi už savo veiksmus ir kartais, to prireikus, galėtų patarti ir visiškai nepažįstamam.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/kimberly-farmer-luaakcuanvi-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Laisvė ir atsakomybė gali būti suderinta</h2>
<p>Žinoma, žvelgiant iš šalies, vaikai žydų šeimoje gali atrodyti itin laisvi ir neįpareigoti: atrodo į suaugusį jie gali kreiptis „tu“, šūkauti viešoje vietoje, voliotis ant grindų[6]. Vis tik, su tokia laisve diegiama ir atsakomybė. Vaikai mokomi planuoti savo laiką, susidaryti dienotvarkę, netinginiauti prie kompiuterio ar telefono, bet įsitraukti į bendruomenių veiklas, užsiimti popamokine veikla. O už tvarką bei atsakomybę vaikams nešykštima ir pagyrų: net ir dėl mažmožių – svarbu, kad kasdien būtų kažkoks tobulėjimas.</p>
<p>Mes sakome, kad „mokslo ant pečių nenešiosi“. Žydai sako, kad „iš tavęs niekas negali atimti to, ką turi galvoje“. Gerai mokytis žydams nėra kažkoks pasirinkimas: taip būti tiesiog turi. Mūsų kultūroje, geras mokymasis yra tarsi pasirinkimas: juk gavus gerą pažymį esame pagiriami, o blogą – išpeikiami ir sugėdinami. Gerai mokantis mums piešiama puiki ateitis, blogai – kalbama, kad eisime šluoti gatvių. Tuomet, ne vienas ir apleidžia mokslus: imame ir pradedame galvoti, kad kažkas gi turi ir gatves šluoti, ir šiukšles rinkti. Kartais taip nepelnytai save nuvertiname, nes tėvai ir net švietimo specialistai kryptingai mus smukdo.</p>
<p>Tuo tarpu žydų kultūroje viskas kitaip. Kalbama, kad žydės mamos, atžalai grįžus iš mokyklos, klausia ne „kaip sekėsi", bet „ką nauja ir įdomaus išmokai". Bendrai, vaikų auklėjime vadovaujamasi šiomis tiesomis:</p>
<ul>
<li>Didžiausia vertybė – šeima;</li>
<li>Didžiausias turtas – žinios ir išsilavinimas;</li>
<li>Tėvai augina individą, o ne savo kopiją bei neišsipildžiusių svajonių vaizdinį;</li>
<li>Vaikai skatinami megzti ryšius ir puoselėti santykius.</li>
</ul>
<p>Auklėjant atžalas, siekiama neįvaryti kompleksų. Padarius kažką netinkamo, nekalbama, koks tu blogas. Veikiau, klausiama, kodėl suklydai, kas nutiko. Paprastai tariant, žydiškas auklėjimas geriausiai apibūdinamas taip: didelis kambarys su kietomis sienomis. Laisvės daug, tačiau pernelyg ja naudojantis, pasijus to pasekmės.</p>
