Nusprendus padegti laukus smarkiai kenkiama florai ir faunai
Žolės deginimas – tai ne tik žala žmogui, bet ir gamtai. Deja, tačiau kiekvienais metais, vos tik nutirpsta sniegas ir pradeda šiltėti orai, vis tiek susiduriama su pernykštės žolės degintojais, kurie nepaiso galimos rizikos ir daromos žalos. Iš tikrųjų toks deginimas tebėra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių gaisrininkams tenka skubėti gesinti gaisrų atvirose teritorijose.
Kodėl kai kurie žmonės nusprendžia padegti žolę? Pasirodo, jog yra tikinčių, kad žolės deginimas atnaujina dirvožemį ir jį akivaizdžiai pagerina ar net patręšia. Jie mano, kad pasirinkę tokį pavojingą būdą sėkmingai išnaikins kenkėjus ir kovos su piktžolėmis. Visgi tai tėra tik giliai įsišakniję mitai, kuriuos seniai paneigė specialistai.
Piktžolės yra itin giliai įsišakniję augalai ir paviršinis jų deginimas tikrai negelbėja. Netgi atvirkščiai – jos dažnai atauga vešlesnės, nes po žolės deginimo sumažėja kitų augalų rūšių ir joms tampa daug lengviau augti. Tuo tarpu pats dirvožemis irgi kenčia, nors iš pirmo žvilgsnio galbūt ir atrodo kitaip, nes po kiek laiko laužai ir vėl sužaliuoja. Visgi sužaliavusio ploto dirvožemis jau būna kitoks, kur kas labiau nuskurdęs. Pavyzdžiui, jau po vieno deginimo dirvos derlingumas sumažėja 5-8 procentais.[1]
Dėl žolės deginimo sudega retų augalų sėklos, o pačiose pievose žūsta jose gyvenantys vabzdžiai, voragyviai, varliagyviai, driežai. Dažnai nukenčia ir stambesnė gyvūnija: sudega ant žemės perinčių paukščių lizdai, gali žūti dalis pasprukti nespėjusių kiškių, ežių. Tad dėl gajaus mito, kad žolės deginimas gali atnešti naudos, žmonės iš tiesų smarkiai kenkia visai į gaisrą pakliuvusiai florai ir faunai. Taip pat nusižengiama įstatymams, nes žolę galima deginti tik numatytais atvejais, kai vadovaujamasi aplinkos ministro įsakymu „Dėl aplinkos apsaugos reikalavimų lauko sąlygomis deginant augalus ar jų dalis patvirtinimo“[2] ir kitais Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimais.
Žolės degintojai rizikuoja sukelti gaisrą, kenkti savo ir aplinkinių sveikatai
Nors deginant žolę padaroma didelė žala gamtai, tačiau tai nėra vienintelė, tik deginamam plotui aktuali, problema. Deja, tačiau nuo įsiliepsnojusios žolė ugnis dažnai persimeta į kur kas didesnius plotus. Ne sykį dėl žolės deginimo nukentėjo durpynai, buvo padegti miškai, ūkiniai pastatai ar netoliese stovintys namai. Iš tikrųjų rizika pridaryti žymiai daugiau žalos yra tokia didelė, jog beveik kasmet žuvusiųjų statistiką papildo asmenys, žuvę degančiose pievose.
Svarbu įsidėmėti, jog deginant žolę išsiskiria sveikatai pavojingos kietosios dalelės, toksiškos dujos ir kiti kenksmingi junginiai. Šios dalelės lengvai pasklinda aplinkoje ir ne tik didina taršą, bet ir kenkia žmonėms, nes tokiu būdu jas drauge su įkvepiamu oru įkvepia ir žmonės. Juk kietųjų dalelių sudėtyje yra dervų, suodžių, neorganinių atliekų ir nesudegusių medžių, tad tai tiesiogiai kenkia žmonių sveikatai.
Jei pastebėjote degančią žolę, turėtumėte ją nedelsdami patys užgesinti, jei liepsna dar maža ir nėra išplitusi tiek, kad be gaisrininkų jau nieko nebe padarysite. Nedideliame plote degančią žolę galima užgesinti tiesiog plakant liepsną netoliese rastomis medžių šakomis ir trypiant ją kojomis, užpilant liepsnojančią žolę vandeniu ar smėliu ir panašiai. Jeigu visgi įvertinę situaciją supratote, jog patys nebe užgesinsite gaisro – skambinkite gaisrininkams. Taip pat rekomenduojama iškasti griovelius aplink degantį plotą, nes tai gali padėti sustabdyti liepsnos plitimą po dar didesnius plotus.
Tiesa, verta paminėti, jog neretai žolę padega paaugliai ar vaikai, kuriems tai atrodo kaip linksmas pokštas ar įdomus užsiėmimas. Būtent todėl yra itin svarbu šviesti atžalas ir priminti, jog padeginėjimai yra traktuojami kaip nusikaltimas, o už tokią veiklą, jei vaikas dar yra per jaunas, turės atsakyti tėvai.
Už žolės deginimą žmonių laukia baudos ir ES išmokų atėmimas
Žolės degintojus bandoma auklėti baudomis ir kitokios formos piniginiais nuostoliais. Pavyzdžiui, ūkininkai, kurie degina žolę savo žemėje, rizikuoja netekti dalies jiems priklausančių Europos Sąjungos išmokų už žemės naudmenas. Tokia bausmė jų laukia todėl, jog pavasarinis žolės deginimas Europos Sąjungoje priskiriamas prie rimtų geros ūkininkavimo praktikos pažeidimų.
Be to, Lietuvoje už žolės deginimą ne pagal reikalavimus yra skiriamos baudos. Jos yra pakankamai didelės, kad nuskausmintų padegėjo piniginę, nes siekia nuo 30 iki 350 eurų. Tačiau, deja, net ir jos neatbaido žmonių nuo tokios nelegalios veiklos, nes kasmet įvyksta daugybė žolės padegimo atvejų. Reikėtų pažymėti, jog pagautas padegėjas taip pat turi atlyginti gamtai padarytą žalą, o ji kai kuriais atvejais gali būti itin didelė ir siekti tūkstančius eurų. Tad iš esmės padeginėdami sau priklausančius plotus žmonės ne tik kenkia aplinkai ir sau, bet ir gali netekti didelių pinigų sumų.
Verta įsidėmėti ir tai, jog baudos skiriamos ne tik už padegimą, bet ir už jokių veiksmų nesiėmimą gaisro atveju. Jei savo laukuose buvo pastebėtas ražienų ar nesugrėbtų lapų gaisras, tačiau savininkas nesiėmė jokių priemonių jį sustabdyti, tuomet valdytojams arba naudotojams gresia bauda, kuri siekia nuo 30 iki 170 eurų.
Žolės deginimas – tikrai pavojingas, todėl verčiau niekada to nedarykite, jei nenorite pakenkti dirvai, augmenijai ir gyvūnijai. Be to, visada išlieka rizika, jog beliepsnojanti žolė pakeliui uždegs daug daugiau ploto, tad galiausiai galima prarasti savo turtą ar net gyvybę. Geriau neužsiimti tokiais pavojingais bei nelegaliais darbais, o pastebėjus degančią žolę nedelsiant ją gesinti arba skambinti gaisrininkams, kurie profesionaliai pažabos įsiplieskusią ugnį.
