„MAGA“ kepurė, Tviterio įrašas ar net gestas – kai žodžio laisvė tampa baudžiamuoju klausimu
Europoje vis dažniau kylant polarizacijos bangoms ir skaitmeninei komunikacijai peržengiant senas ribas, vyriausybės reaguoja įžeidimų, neapykantos ar šmeižto atvejais – bet kartu vis dažniau peržengia ribą tarp teisėsaugos ir minties kontrolės.
Didžiojoje Britanijoje 41 metų auklė Lucy Connolly buvo nuteista 31 mėnesiui kalėjimo už emocingą, rasistinį komentarą platformoje „X“ (buvęs „Twitter“) po tragiško išpuolio Southporte, kai peiliu buvo nužudytos trys mergaitės.
Nors įrašą ji ištrynė po kelių valandų, o jį buvo pasidalinta 940 kartų, teisėjai tai prilygino sąmoningam kurstymui neapykantai. Lucy sutuoktinis Ray Connolly ironizavo, kad „už vieną įrašą Lucy gavo daugiau metų nei kai kurie pedofilai ar smurtautojai prieš šeimą“.
Ši byla sukėlė karštas diskusijas ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visame žemyne – ar šiandien išreiškus net kontroversišką, bet asmeninę nuomonę, galima būti pasodintam ilgam?
Nuo istorinio atminimo iki dirbtinio intelekto filtrų: kaip Europoje taikomi „neapykantos kalbos“ įstatymai
Daugelis dabartinių įstatymų, ribojančių viešą kalbėjimą, savo šaknis turi pokario Vokietijoje, kur siekta užkirsti kelią fašizmo atgimimui. Tačiau šie principai per pastaruosius dešimtmečius išsiplėtė į kur kas abstraktesnes sritis – „įžeidimas“, „pagarbos pažeidimas“, „religinių jausmų žeidimas“.
Vokietijoje vienas žurnalistas gavo septynių mėnesių lygtinę bausmę už tai, kad socialiniuose tinkluose paskelbė fotomontažą, kuriame politikas laiko plakatą su užrašu „nekenčiu žodžio laisvės“.
Prancūzijoje moteris buvo sulaikyta 23 valandoms už tai, kad parodė nepagarbų gestą prezidentui Emanueliui Makronui – nors galiausiai išteisinta, pats faktas, kad dėl gesto galima būti sulaikytam, kelia daug klausimų.
Danijoje, reaguojant į tarptautines reakcijas, priimtas naujas įstatymas, draudžiantis „nepagarbų elgesį“ su religiniais objektais. Jis taikomas ypač musulmoniškų bendruomenių apsaugai, o teismai jau nagrinėja Koranų deginimo atvejus. Kritikai perspėja, kad tokia formuluotė yra pavojingai neapibrėžta ir gali virsti instrumentu cenzūrai.
Skaičiai kalba patys: 12 tūkstančių areštų ir vis mažiau aiškių ribų
Jungtinėje Karalystėje 2023 metais buvo užfiksuota net 12 183 areštų už vadinamąsias „itin įžeidžiančias“ viešas žinutes – tai net 58 proc. daugiau nei 2019 metais. Kai kurie atvejai šokiruoja: moteris buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl užrašo su keiksmažodžiais ant automobilio lipduko, kuris pasirodė pernelyg vulgarus „bendram viešam skoniui“.
Žodžio laisvės ribos Europoje reglamentuojamos pagal Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri leidžia valstybėms apriboti kalbą, jei tai būtina „demokratinėje visuomenėje“.
Tai skiriasi nuo JAV Pirmosios konstitucijos pataisos, kur dauguma kalbos formų (net ir įžeidžiančios) yra saugomos. Ši kultūrinė bei teisinė skirtis lemia, kad, pavyzdžiui, išsišokėlis JAV gali būti išjuoktas, bet retai bus sulaikytas, o Europoje – galima bauda ar net kalėjimas.
Ši dilema vis labiau susiduria su naujomis realijomis: emocinėmis reakcijomis socialiniuose tinkluose, algoritmų filtravimu ir visuomenės jautrumu įvairioms tapatybėms. Vieni teigia, kad tam tikri ribojimai būtini, jog būtų užkirstas kelias realiai žalai. Kiti įspėja – einama pavojingu keliu, kai valdžios institucijos, teisėjai ar net platformos sprendžia, kas „leistina“, o kas – „peržengia ribą“.
Žodžio laisvė Lietuvoje: dvipusiai standartai?
Lietuvoje žodžio laisvę saugo Konstitucija, tačiau praktikoje šios laisvės ribos vis dažniau kelia diskusijų. Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už neapykantos kalbą, tačiau teismų praktika nevienoda, o ribų tarp saviraiškos ir kurstymo dažnai neaišku.
Pastaraisiais metais auga ne tik teisinių ginčų, bet ir savicenzūros apraiškų – žmonės vengia viešai kalbėti jautriomis temomis, bijodami reakcijų ar pasekmių. Organizacijos, tokios kaip Europos žmogaus teisių fondas, pastebi, kad viešoji nuomonė daro ne mažesnę įtaką nei įstatymai.
Kita vertus, pastebimas ir priešingas reiškinys – kai viešas asmuo, net ir itin agresyviai pažeidęs viešosios kalbos etikos normas, susilaukia simbolinės atsakomybės. Bene ryškiausias atvejis – komiko Olego Šurajevo elgesys Seime.
Jis 2021 metais filmavo parlamentarus iš arti, vartojo atvirai žeminančias frazes – Seimo narius viešai vadino „Putino bybčiulpiais“, siūlė „čiulpti bybį“, šaukė apie „pedofilus“ ir platino šiuos įrašus savo socialiniuose tinkluose.
Nors nukentėjusiais buvo įvardinti šeši parlamentarai, o pasisakymai buvo seksualinio, politinio ir asmeninio įžeidimo pobūdžio, Šurajevas atsipirko tik 25 eurų bauda ir neterminuotu draudimu lankytis Seime. Toks selektyvumas verčia klausti – ar žodžio laisvės standartai taikomi vienodai visiems?
Valstybės institucijos bando reaguoti į neapykantos nusikaltimus, tačiau vis dažniau keliami klausimai, ar kova su diskriminacija nevirsta priemone slopinti kritišką nuomonę. Lietuvos atvejis rodo – net demokratinėse valstybėse žodžio laisvė nėra savaime suprantama.
