Socialinių sistemų žlugimas didina benamystę – Lietuva neatsilieka
Niujorko benamių prieglaudos perpildytos daugiausiai per visą istoriją[1]. Dar birželio pabaigoje gatvėse prieglobsčio ieškojo rekordiškai daug – netgi 100 000 žmonių, mat mieste, kuris, rodos, niekada nemiega, tariamai nebėra vietų.
Tiesa, prieglobsčio poreikis išaugo dėl dešimčių tūkstančių prieglobsčio prašytojų, kurie nuolat plūsta į miestą iš viso pasaulio. Kita vertus, vis dažniau pabrėžiama, jog tai ne tik sugedusi imigracijos sistema, bet ir būsto, globos, sveikatos priežiūros, baudžiamojo teisingumo, švietimo, pagyvenusių žmonių priežiūros, vaikų priežiūros bei darbo ir įdarbinimo sistemos[2].
Vėlgi, kaip ir tolimuose kraštuose, taip ir čia – Lietuvoje: mes neretai susitelkiame į vieną tašką taip stipriai, jog esame linkę nepastebėti, kad visas socialinės apsaugos tinklas trūkinėja nuo perkrautų susipynusių gijų svorio.
Dabartinė padėtis rodo, kad sugedusi imigracijos sistema paliko prieglobsčio prašytojus šaltyje.
Pavyzdžiui, JAV, kuri yra imigracijos ir įvairovės pagrindu sukurta valstybė ir į kurią kasdien atvyksta daugiau nei 2 200 migrantų, šie sudaro 13,6 proc. šalies gyventojų, iš viso apie 45 mln. žmonių. Bėgdami nuo konfliktų, ieškodami ekonominio augimo ir vengdami klimato kaitos sukeltų stichinių nelaimių, pasauliečiai čia atvyksta nuskriausti nesėkmės ir kupini vilties arba pasižymintys tam tikru šių savybių deriniu. Deja, daugelis jų randa tik vargą. Rezultatas – benamiai, gyvenantys Niujorke ir kituose miestuose, garsėjančiuose nepritekliumi, tarkime, Los Andžele ar Toronte.
Norite intymesnių detalių?
Viena prieglauda Brukline galimai turi viso labo du tualetus ir tiek pat dušų, kuriais turi dalytis 80 žmonių. Be to, dėl sugedusios būsto sistemos dauguma sunkiai besiverčiančių amerikiečių palikti basi – būstas Amerikoje beveik neįperkamas.
Situacija Lietuvoje šiuo klausimu skiriasi nežymiai: nors darbo užmokestis nė iš tolo neprilygsta sparčiai augančioms kainoms, naujos (ir ne tik) būsto paskolos šalyje brangsta ir toliau, dar birželį užfiksavus didžiausią augimą Baltijos šalyse[3].
3,5 mln. jaunų suaugusiųjų kasmet tampa benamiais
Vienas iš dešimties 18-25 metų amžiaus jaunuolių kasmet patiria siaubingą benamystės būseną. Tarp jų yra 25 proc. jaunuolių, išeinančių iš globos namų. Dėl benamystės susidaro užburtas ratas, kuriame vemti verčia viskas, prie ko šis reiškinys prisiliečia, įskaitant ir sveikatos priežiūrą.
Žmonės, kurie susiduria su benamyste, rečiau turi galimybę naudotis transportu praleisdami vizitus pas gydytojus, gyvybę gelbstinčiais tyrimais ir receptiniais vaistais, įprastais fizinės bei psichinės sveikatos patikrinimais ir t. t. Todėl pastarieji dažniau miršta nuo išgydomų ligų – statistiškai trimis dešimtmečiais anksčiau nei jų bendraamžiai, gyvenantys namuose.
Vėlgi, dėl galimybės gauti pirminę sveikatos priežiūrą stokos benamiai taipogi daugiau laiko praleidžia skubios pagalbos skyriuose. Tai savo ruožtu apsunkina sveikatos priežiūros sistemą – tą pačią, kuri visų pirma juos nuvylė.
Kaip matome, šiuo metu Niujorko benamių prieglaudų sistemai ir, platesniu mastu, visam paslaugų benamiams sektoriui tenkanti našta nėra vienos ydingos sistemos, nesvarbu, ar tai būtų imigracijos, ar kitos, rezultatas. Veikiau tai akivaizdus įrodymas, jog visas socialinis pamatas yra sutrūkinėjęs nuo grindų iki pat lubų.
Lietuvai prakalbus apie vizito mokestį pas gydytojus, neva „padėsiantį“ keisti įpročius (kaip ir apmokestinus maišelius), tą patį galima pasakyti ir apie gerovės valstybę.
Anykščių rajono savivaldybė gelbstint gyvybes vaduojasi „paponešiais“ už 12 tūkst.
Toliaregių daug, tačiau apsukraus, gerai apgalvoto plano – nė vieno.
Pavyzdžiui, Anykščių rajono savivaldybė pavojui dėl Astravo ruošiasi pirkdama šimtus moteriško bei vyriško apatinio trikotažo[4]. Sako: „Tai labai svarbu, ypač apatinės kelnaitės – juk visokių nelaimių iš to „strioko“ būna nutinka“.
Logiškai pamąsčius, nežinia, kas gali būti ateityje – pliku užpakaliu gi nevaikščiosi, jei karas ar kokia nelaimė. Bet, kol viena savivaldybė pristato šiuos pernelyg „unikalius“ užmojus, kita savivaldybė, galbūt, užpavydėjo ir visa tai paviešino.
Tai nekeičia fakto, kad gyvename nestabiliais vis dar didelę atskirtį liudijančiais laikais, kai paskutiniu šiaudu virsta „viskas iki vieno“: nuo alkoholio kasdienybėje, miego patiltėje, atsarginio vyro pavėsinėje, bereikšmio karo kiekvieno iš mūsų neišvengiamos mirties akivaizdoje iki ištaigingų (bet nelabai reikalingų) sniego rūmų aukštai Alpėse.
Pagrobti Lietuvos vaikai į užsienį išvežami „nepastebėti“
Rugpjūčio 27 d. Algirdas Švanys po susitikimo su 9,5 mėnesių dukrele jos motinai negrąžino[5]. Pasirodo, pastarasis yra ne vienintelis, pagrobęs ir į Rusiją išgabenęs vaiką: ar tai reiškia, kad Lietuvos siena skylėta it rėtis?
Taigi, šiais metais tai jau antras kartas. Iš tiesų kiekvienais metais įvykdomas tokio tipo grobimas į Rusiją. Todėl smalsu, kodėl nuo visuomenės buvo nuslėpta, jog pastaruoju metu grobiami vaikai iš lietuvių motinų ir vežami į Rusiją?
Per praėjusius 2022 m. vaiko teisių gynėjai nagrinėjo 25 prašymus dėl išvežtų į užsienio valstybes vaikų sugrąžinimo į Lietuvą, kol tuo tarpu 2021 m. buvo gauti 29 prašymai.
Kadangi sprendimą dėl vaiko išvežimo į kitą šalį teisėtumo ir jo grąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę visuomet priima tos šalies teismas, į kurią vaikas buvo išvežtas, A.Švanio dukros grąžinimą sprendė Rusijos teismai, kurie ilgą laiką nereagavo į Lietuvos prašymus (beje, ne tik šioje situacijoje), tik dabar leidę mergaitę parskraidinti į Lietuvą.
Šokiruojanti statistika atskleidžia, kad apie kai kuriuos įvykius Lietuvos žurnalistai nutyli (dažniausiai užfiksuojama, kai vaikai vežami į Rusiją, bet kai pastarieji dingsta čia pat, „ne kriminalas“ – greičiausiai valdžios veiklos rezultatas). Sekantis savavališkas žingsnis – vaikų teisių tarnyba, paimanti atžalas ir atskirianti jas nuo tvarkingų šeimų – „be traumų“ ir „be nusikaltimų“.
