Žmogaus skausmas sveikatos sistemoje nustumtas į antrą planą
Dabar jau buvęs Joniškio ligoninės vadovas ir skubiosios medicinos gydytojas, neseniai priėmė netikėtą sprendimą – vėl tapo studentu ir siekia šeimos gydytojo licencijos Vilniaus universitete. Pasak jo, priežastys daugialypės: ilgus metus dirbant skubiosios medicinos srityje jis patyrė fizinį ir emocinį išsekimą, susijusį su genetine liga, o svarbiausia – nusivylimą politizuota medicinos sistema, kurioje sprendimai dažnai priimami pagal biurokratines nuostatas ar valdžios užgaidas, o ne pagal paciento poreikius ar medicinos mokslą.
M. Gedminas pabrėžia, kad šeimos medicina jam suteikia daugiau laisvės, galimybę užmegzti nuolatinį santykį su pacientu ir orientuotis į prevenciją. Skubiosios medicinos gydytojas dažnai tik „sprendžia problemą“ ir nežino, kaip pacientas toliau prižiūrimas, tuo tarpu šeimos gydytojo darbas leidžia stebėti paciento sveikatos pokyčius ir tiesiogiai prisidėti prie jo gerovės[1].
Jis taip pat mato didelį potencialą dirbtinio intelekto naudojimui – duomenų analizė ir diferencinė diagnostika gali suteikti gydytojui daugiau laiko tiesioginiam darbui su pacientu.
Sveikatos sistemai būtina keisti savo prioritetus
Kalbėdamas apie viešąją mediciną, gydytojas neslėpė nusivylimo. Jo nuomone, sveikata Lietuvoje dažnai nėra prioritetas, o gyvybė ir skausmas nueina į antrą planą. Politika, pinigai ir biurokratija diktuoja sistemą, todėl didžiosios ligoninės dažnai ignoruoja tikrąjį pacientų poreikį.
Todėl jis neplanuoja grįžti į didžiuosius valstybinės medicinos centrus, o savo profesionalią realizaciją mato nedidelėje, nepelno siekiančioje klinikoje, kur gali įgyvendinti skaitmenines inovacijas ir teikti efektyvią prevencinę priežiūrą.
M. Gedminas taip pat teigė kritiškai vertinantis regioninę mediciną. Jis mano, kad mažos ligoninės turėtų tapti šeimos gydytojų centrais, o sunkesnės procedūros turėtų būti centralizuotos didžiuosiuose miestuose. Rajonų gyventojų senėjimas ir jaunimo migracija į didmiesčius kelia grėsmę vietos sveikatos priežiūrai, todėl pirminis lygmuo turėtų būti valdomas savivaldybių, o antrinis – centralizuotas.
Rimta problema tapo ir gydytojų emigracija: esą dauguma gydytojų ieško galimybių užsienyje, nes mato perspektyvą realizuoti savo profesinį potencialą ir išvengti chaoso viešojoje sistemoje.
M. Gedminas mano, kad sveikatos sistemoje reikia peržiūrėti biurokratinius mechanizmus, skatinti prevenciją ir įgalinti šeimos gydytojų komandas, o tik tokia kryptis gali užtikrinti ilgalaikę sistemos tvarumą.
Pacientai priversti kantriai laukti eilės pas gydytoją
Danutė eilėje pas gydytoją laukia jau du mėnesius – kaklą spaudžia skausmas, o vizito pas neuropatologą teks laukti dar mėnesį Santariškėse. Tokie atvejai šiandien nėra retenybė: eilės pas gydytojus Lietuvoje ne trumpėja, o ilgėja[2].
Valstybės kontrolė atskleidė, kad trylikoje savivaldybių daugiau nei pusė gyventojų šeimos gydytojo laukė ilgiau nei savaitę, nors teisės aktai numato, kad vizitas turi įvykti per septynias dienas. Specialistų laukimo laikai dar didesni – dermatovenerologų, kardiologų ar ginekologų paslaugos užimtos mėnesiams.
Prie problemos prisideda gydytojų trūkumas ir per didelis krūvis. Kai kurie medikai dirba trimis etatais ar net dvylikoje įstaigų, o pacientai reikalauja siuntimų, nepasitiki šeimos gydytojų kompetencija. Dėl to eilės tik ilgėja, o sistema apkraunama dar labiau.
Elektroninė registracija „e.sveikata“ naudojama vos 7–8 procentų pacientų, o dauguma registruojasi telefonu. Gydymo įstaigos dažnai pateikia tik pusę laisvų vizitų laikų, todėl pacientai neturi galimybės pasirinkti patogiausio laiko.
Ministerija pažadėjo spręsti problemą, planuojama didinti valstybės finansavimą sveikatos sistemai ir stebėti gydytojų darbo krūvį, tačiau konkrečių veiksmų kol kas nėra.
