Švaistomas maistas žemės ūkio sektoriuje – ne naujiena nei Lietuvoje, nei Europos Sąjungoje
Dar nuo 2019-ųjų, rugsėjo 29-oji yra praminta Tarptautine sampratos apie maisto nuostolius ir maisto švaistymą diena. Iš tiesų, nesugedusio ir vartoti tinkamo maisto švaistymo problema yra gaji visose produkcijos grandyse, visoje Europos Sąjungoje, ne išimtis, žinoma, ir Lietuva.
Tiesa yra tokia, jog maisto švaistymo keliamos problemos yra ne tik socialinės ar ekonominės, bet ir aplinkosauginės – neatsakinga maisto produkcija ir vartojimas prisideda prie perteklinio atliekų kaupimo sąvartynuose, kur jos irdamos išskleidžia šiltnamio efektą keliančias dujas, o tai – prisideda prie taip siekiamo išvengti klimato atšilimo ir mūsų planetos taršos.
Siekiant neprisidėti prie gamtos pavojų įtakojančių veiksnių, daugelis ES šalių, tarp jų ir Lietuva, yra įsipareigojusi iki 2030-ųjų net iki 12,6 % sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą, kurį skatina neatsakinga praktika žemės ūkyje[1].
Anot LR Žemės ūkio ministerijos ir „Eurostat” tyrimo duomenų, Europos Sąjungoje išvaistomas maistas skirstomas taip: 2% tenka žemės ūkiui, 37% maisto pramonei, 7% didmeninei ir mažmeninei prekybai, 5% viešajam maitinimui. Daugelyje ES šalių šie skaičiai gali stipriai keistis dėl skirtingo visuomenės suvokimo, ekonominio bei išsivystymo lygio, nevienodų veiksnių ir priežasčių, kodėl su maisto švaistymu susiduriama tokiais mastais.
Vis tik, bet kokie teigiami pokyčiai neįvyksta staiga, todėl nuspręsta pasitelkti mokslininkų įžvalgas ir patarimus, taip siekiant įvertinti realią padėtį žemės ūkio srityje bei užkirsti kelią ne tik maisto išmetimui, bet ir pertekliniai produkcijai. Būtent todėl, Žemės ūkio ministerija užsakė mokslo tiriamąjį darbą „Maisto švaistymo ir maisto praradimų visoje maisto tiekimo grandinėje lygio ir priežasčių nustatymas bei rekomendacijų parengimas“.
Per metus mokslininkai yra įsipareigoję pateikti konkrečius duomenis apie įvairius gamybos sektorius ir skaičius, rodančius, kiek gi maisto švaistymo problema iš tiesų yra išplitusi.
Per metus eilinis lietuvis gali išmesti net 60 kg. vartoti tinkamo maisto
Maisto švaistymo problema yra masinė ir globali, o prie jos prisideda ne tik žmonių vartotojiškumo įpročiai, perteklinė pramonė, bet ir neapdairus žemės ūkis. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, beveik trečdalis viso pasaulyje pagaminto maisto virsta atliekomis ir tai yra tiek išsivysčiusių, tiek ir besivystančių, su skurdu ir badu kovojančių valstybių problema [2].
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, kiekvienais metais maistinės atliekos kaupiasi į beveik 1,6 mlrd. tonų masę, kuri tiesiog ilgai yra sąvartynuose, Europos Sąjungoje šis skaičius siekia 88 mln. tonų. Nėra tikslių skaičiavimų, tačiau manoma, kad kiekvienas Europos Sąjungos gyventojas, kiekvienais metais išmeta apie 173 kg. maisto, o eilinis lietuvis – apie 60 kg. maisto, kuris dar yra tinkamas ir saugus vartoti ir apdairesnės produkcijos bei vartojimo atveju būtų panaudojamas tikslingai.
Kaip pažymi maisto ir veterinarinė tarnyba, prie tinkamo vartoti maisto švaistymo prisideda ir ta pati industrija, kuri dažnai akcentuoja ekologišką produkciją ir tvarų verslą – žemės ūkis. Apie 10% išvaistyto tinkamo ir saugaus maisto surenkama būtent iš šios industrijos, dažniausiai tai tiesiog vaisiai ir daržovės, kurie būna sutrinti ir neatitinka prekybos centrų bei pirkėjų reikalavimų.
Todėl, norint ne tik veiksmingai ištirti problemos mąstą, bet ir sumažinti produktų švaistymą, svarbu atkreipti dėmesį į daugelį produkcijos sričių bei tiekimo grandžių, visų pirma, pradedant žemės ūkio produktų gamyba bei tiekimu, taip pat, įvertinant sandėliavimo sąlygas, galimą perdirbimą, logistiką ir tik galiausiai, prekybą bei žmonių vartojimo įpročių keitimą bei švietimą šiuo klausimu.
Žinoma, prieš imantis aktyvių veiksmų plano, reikia įvertinti realią padėtį ir turėti mokslines rekomendacijas. Žemės ūkio ministerijos užsakytas mokslo tiriamasis darbas „Maisto švaistymo ir maisto praradimų visoje maisto tiekimo grandinėje lygio ir priežasčių nustatymas bei rekomendacijų parengimas“ parodė gamtinių sąlygų įtaką produkcijos pertekliui ir netvariam ūkininkavimui.
Taip pat, gilintasi į realius nuostolius, rizikas bei galimybes jų išvengti. Tikslingai nustačius gamtai pavojų keliančios veiklos sritis ar praktikas, planuojama siūlyti rekomendacijų paketą tiek individualių įmonių ar ūkių lygmeniu, tiek savivaldybių ir net valstybės[3].
Sprendžiant maisto švaistymo problemą, rekomenduojama pasitelkti socialinius partnerius
Siekiant sėkmingai įvertinti išmetamo maisto apimtis, pirmiausia koncentruojamasi į pirminę gamybą, todėl apklausiami šalies ūkininkai, užsiimantys tiek augalininkyste, tiek gyvulininkyste. Pasitelkti ir komentarai iš šiltnamių produkcijos augintojų. Pirmiausia buvo siekiama nustatyti maisto praradimų apimtis Lietuvos pirminėje gamyboje, o didžiausias nuostolingumas pastebimas auginant lauko daržoves – burokėlius, svogūnus, morkas ir bulves[4].
Žinoma, nenuimtas ir atliekomis virstantis augalininkystės derlius gali būti siejamas su nepalankiomis oro sąlygomis, darbo jėgos trūkumu. Gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai akcentuoja gyvulių ligas, laukinių gyvūnų, ypač vilkų užpuolimo faktorių, įtakojantį auginamų galvijų sveikatą. Tuo tarpu, pienas dažniausiai netinkamas tampa dėl melžimo technologijų gedimų, antibiotikų priemaišų jame, gyvūnų ligų.
Kalbant apie maisto švaistymą, akcentuojamos įvairios tai lemiančios problemos. Remiantis Jonavos žinių informacija ir Žemės ūkio ministerijos duomenimis, gana didelį kiekį produktų įprastai praranda mėsos pramonė. Tačiau, net ir netinkami produktai nėra panaudojami gyvūnų pašarui, o veikiau atsiduria sąvartyne.
Tuo tarpu, grūdų produktų įmonės, maisto išvaisto bene mažiausiai visame sektoriuje, o ir nedidelį kiekį atliekų dažniausiai naudoja gyvūnų pašarui ar kompostavimui. Būtent todėl, svarbu užtikrinti sąlyginai tolygų tvarų elgesį su atliekomis įvairiose žemės ūkio industrijose.
Vis tik, kai kuriuos produktus panaudoti kaip pašarą gyvuliams ar kompostavimui gali būti sudėtinga. Vien Europoje kasmet sunaikinama virš 50 mln. tonų vaisių ir daržovių. Dažniausiai šie nuostoliai nutinka dėl prekybos standartų, prekybos tinklų reikalavimų kokybei, didesnio išauginamo nei parduodamo derliaus veiksnių.
Žinoma, patys pirkėjai taip pat renkasi vizualiai patraukliau bei sveikiau atrodančias daržoves ar vaisius, tuo tarpu transportavimo ar sandėliavimo metu apgadinti produktai vėliau jam tampa nebetinkami naudoti nei gyvūnams, nei perdirbimui – jie paprasčiausiai pasensta.
Pastaruoju metu, vis daugiau ir įvairesnių sektorių verslininkų susirūpina švaistymo problema ir ieško būdų, kaip nebepanaudojamus produktus išgelbėti. Šiuo atveju, tinkamas variantas tampa labdaros organizacijos. Siekiant suteikti platesnės informacijos šia tema, ministerija yra pasišovusi parengti informatyvią atmintinę ūkininkams, kurioje bus patikslinama informacija, kaip galima aukoti, kokie produktai yra tinkami bei kur derėtų kreiptis.
Nors maistą surenkančių ir nepasiturintiems skirstančių organizacijų daugėja, bene ryškiausia lieka „Maisto banko‘‘ veikla. Ši organizacija kasmet nuo išmetimo išsaugo apie 5 tūkst. tonų tinkamo vartoti maisto, o prie jos darbų nešvaistyti prisideda ir socialus verslas bei įsitraukusi vietos bendruomenė. Tokią veiklą aktyviai skatina ir pati ministerija, akcentuodama jog socialinis įsitraukimas ir visuomenės švietimas yra svarbiausi veiksniai, galintys padėti išspręsti maisto švaistymo problemą.
Žemės ūkio ministerijos nuomone, švietimas ir socialiniai partneriai yra vieni svarbiausių sprendžiant maisto praradimų problemą. Iš tiesų, tiek pačių verslininkų, tiek ūkininkų kintantis požiūris į maisto švaistymą gali būti lūžis, priverčiantis ir mus pačius, vartotojus, atsakingiau rinktis, pirkti ir vartoti.
