Žaidimų galia: būti žaismingiems yra biologinė būtinybė net ir suaugusiems

Darbuotojai žaidžia, kad išlaikytų gerą nuotaiką ir sumažintų stresą

Tiesa ta, jog daugelis suaugusiųjų neskiria pakankamai laiko linksmybėms, ir tai, kaip žinia, yra didžiulė klaida, nes reguliarūs žaidimai gali suteikti ne tik malonumą tam tikru momentu, bet ir prisidėti prie psichinės bei fizinės sveikatos palaikymo ilgalaikėje perspektyvoje. Ir visgi, jei nežinote nuo ko pradėti, rekomenduočiau pagalvoti apie tai, ką mėgote veikti vaikystėje, ir tada pritaikyti šią veiklą savo „brandesniam“ suaugusio žmogaus gyvenimui.

„Squid Game“ – „Netflix“ hito apie išgyvenimo varžybas – pradžioje pagrindinis veikėjas pasakoja apie vieno mėgstamiausių vaikystės žaidimų taisykles^[1]. Norėdamas laimėti, jis gi turi bakstelėti koja į purve nupieštą vaizdą. Tuo tarpu tomis akimirkomis veikėjas jaučiasi taip, tarsi jam priklausytų visas pasaulis - jis yra išties pakylėtas.

„Squid Game“ minimas tam tikras dalykas, leidžiantis manyti, jog žmonės dažnai apatiškai numeta kamuolį, niekada neketindami prie jo prisiliesti, o tai atspindi šių laikų realijas, kuomet būdami suaugę, pamirštame, kad nereikia į viską žiūrėti pernelyg rimtai – galime atleisti vadžias ir tiesiog mėgautis. Be kita ko, esti tikrai daug šios brandos paaiškinimų (pasiteisinimų), mat neretai sakome, jog darbų sąrašas yra linkęs augti paraleliai su amžiumi, kol mes sutelkiame dėmesį į „rimtus“ užsiėmimus, tokius kaip karjeros siekimą ar mokesčių mokėjimą.

Nemažai daliai žmonių taipogi buvo ne kartą liepiama „nesielgti vaikiškai“ - dažnai, kai jie iš tikrųjų buvo vaikai - nors šiuolaikinio pasaulio iššūkiai ir taip labiau skatina nerimą bei liūdesį nei džiaugsmą. Tačiau džiugu, kad į pagalbą galime pasitelkti žaidimus, kurie, beje, nėra tik momentinis prasiblaškymo atvejis - tai biologinė būtinybė. 

Žaidimus mėgsta ir meškos, ir beždžionės

Įdomu tai, jog žaidimais užsiima ne vien tik žmonės – kai kurių veislių makakos gamina sniego gniūžtes ir linksmai ridena jas nuo kalvų. Nepamirškime ir baltųjų lokių – jie kadaise buvo nufotografuoti lakstantys bei išdykaujantys ant ledo su prijaukintais haskiais. Na, o kiaulės gali išmokti žaisti paprastus vaizdo žaidimus, kurie išbandyti laboratorijoje. (Nors tą ypatingą pasimėgavimą, ko gero, vis tik paskatina skanėstai, o ne noras patekti į pirmaujančiųjų kiaulių sąrašą)^[2].

Tarp kitko, internetas lūžta nuo nuotraukų, kuriose katės mušinėja kamuoliukus ir lenda į įvairius plyšius, talpinančius itin daug mielumo. Žinoma, mokslas šiuo klausimu nėra vienbalsis, tačiau daugelis tyrinėtojų mano, kad gyvūnai tokiu būdu stengiasi plėtoti socialinius ryšius bei įsitvirtinti hierarchijoje.

Žmonių žaidimas kaip bendravimo forma greičiausiai išsivystė dėl panašių priežasčių – kad vaikai galėtų išmokti konkrečių įgūdžių, kurių jiems reikia norint išgyventi suaugus. Kvailiojimas taip pat galėjo paskatinti bendradarbiavimą medžiotojų bei rinkėjų draugijose, kurių nariai kitu atveju būtų neidentifikavę dominuojančio elgesio aspektų (t. y. agresijos, konkurencijos ir pan.). Kita vertus, bet koks tiesioginio kontakto reikalaujantis žaidimas yra mums labai naudingas – jis mažina stresą. Jeigu ne, tuomet gali būti, kad kažką darote ne taip – dėmesys nuklydęs ne ten, kur reikia.

Kalbant apie aktyvios veiklos pranašumus, kai kurie tyrimai rodo, jog žiurkėms, kurioms atimta galimybė grumtis ir susikibti viena su kita, atsiranda priekinės smegenų žievės trūkumų. Kitų gyvūnų, kurių žaidimo impulsai yra slopinami, smegenų vystymasis irgi yra panašus.

Tuo tarpu žmonėms žaidimų trūkumas gali sukelti dirglumą, depresiją bei potencialiai žalingą elgesį, mat smegenys, dalyvaujančios reguliuojant emocijas, gali padaryti meškos paslaugą, kaip ir tėvai, slopinantys savo linksmybes mėgstančią pusę, galiausiai nesugebėdami pažinti ir savo vaikų žaidimo signalų bei juos užgniauždami, tęsiant žalingą ciklą. Vis dėlto žaidimo nauda neapsiriboja vien tik jo nebuvimo pasekmių anuliavimu: jis gi ne tik skatina smegenų žievės ir jų ląstelių augimą, bet ir išskiria endorfinus, suteikiančius energijos bei malonaus jaudulio. 

Kortos ir galvosūkiai gali padėti išvengti Alzheimerio

Žaidimai, reikalaujantys sutelkto mąstymo, gali paskatinti kūrybiškumą, sustiprinti kritinį mąstymą, pagerinti mokymosi rezultatus, padaryti jus produktyvesnius ir padėti užmegzti ryšį su aplinka^[3]. Šis prisitaikymas dažnai apima bendrą fizinę bei psichinę sveikatą, sumažindamas kortizolį (pagrindinį organizmo „streso“ hormoną) ir kraujospūdį. Taigi, turėtumėte žaisti, ir daug.

Taip, žaisti norisi, nes tai tikrai malonu. Be to, atminkite, kad lengvabūdiškumo jausmas yra išties nuostabus, ypatingai kai buvote vaikai, ir jį vėl galite susigrąžinti, nes žaismas yra įgūdis, kurį suaugusieji sugeba išmokti iš naujo. Ir visgi, kokia turėtų būti tokio judesio forma?

Tiesa ta, jog nėra vieno visiems tinkamo atsakymo, nes kiekvienas žmogus turi skirtingą žaidimo profilį: parinktys gali apimti kūno lavinimo žaidimus, tokius kaip, pavyzdžiui, joga ar žygiai; vaizduotės žaidimus, kurių metu reikia vaidinti ar pasakoti; objektų manipuliavimą, pasitelkus detales ir pan.; stalo žaidimus, piešimą ar sportą su apibrėžtomis taisyklėmis.

Jūs, be abejo, neprivalote laikytis įsikandę vieno žaidimo tipo - nesivaržykite - maišykite ir derinkite. Tačiau rekomenduojama kuo daugiau laiko praleisti lauke, nes kontaktas su natūralia aplinka yra susijęs su tokia pačia nauda sveikatai kaip ir žaidimas. Šiaip ar taip, jeigu visi linksmybių keliai veda į uždarą patalpą, turėtumėte iš naujo išnagrinėti savo gyvenimą.

Galiausiai – ir tai gali skambėti ne taip smagiai – pabandykite į savo dienotvarkę įtraukti žaidimo laiką. Net jei dar nežinote, ką darysite, skirkite tam bent valandą ar dvi. Tokiu būdu galite pasakyti „ne“ įkyriems asmenims, egoistiškai prašantiems jūsų dėmesio. Na, o kai įprasite pirmenybę teikti vaikystės džiaugsmams, galite laikytis neformalesnio požiūrio bei ugdyti spontaniškumą: pabundu, įsijungiu mėgstamą muziką ir žiūriu, ką gi šiandien smagaus galiu nuveikti.