<h2>Iki 2030-ųjų – net 5% sumažinta skurdo rizika: realybė ar apgaulingas planas?</h2>
<p>Valdžia nutarė, kad dabar yra tinkamas metas atsigręžti į rinkėjų poreikius ir imasi socialinių problemų sprendimo bei paramos šeimai stiprinimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė Šeimos politikos stiprinimo, Socialinės sutelkties plėtros ir Neįgaliems tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse plėtros programas, kuriose numatytos priemonės, kaip pasiekti šių ir kitų tikslų, įtvirtintų 2021–2030 metų Nacionaliniame pažangos plane. Programos nesulaukė gausios kritikos, o ministrų kabinetas joms greitai pritarė. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė apie valstybei iškeltus tikslus kalba taip:</p>
<blockquote>
<p>„Siekiame, kad mūsų šalyje kuo mažiau žmonių patirtų atskirtį, skurdą ar būtų pažeidžiami. Programose numatėme priemones, kurios ateityje padėtų sukurti palankesnę aplinką negalią turintiems žmonėms, šeimoms auginančioms vaikus, vyresnio amžiaus žmonėms, mažintų skurdą, nelygybę ir diskriminaciją“, – teigia ministrė.</p>
</blockquote>
<p>Kadangi vien opiausių Lietuvos vidaus politikos problemų vis dar yra socialinė atskirtis ir nelygybė, didesnį dėmesį planuojama skirti socialiai pažeidžiamoms žmonių grupėms ir jų integracijai į visuomenę. Deja, bet šiuo metu Lietuvoje vis dar skursta ar patiria socialinę atskirtį net trečdalis visų asmenų, gyvenančių su negalia. Pažeidžiamomis grupėmis laikomas bent trečdalis, vyresnių nei 65 metų žmonių, be tėvų globos augę jaunuoliai, smurto šeimoje aukos, asmenys, išėję iš įkalinimo įstaigų, kovojantys su priklausomybėmis, benamiai.</p>
<p>Valdžia siekia kryptingai mažinti skurdo riziką šalyje, tačiau kol kas, situacija lieka įtempta. Statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2020-ais siekė 20%, 65 m. ir vyresnių amžiaus grupės žmonių skurdas siekė – 35,1%. Pristačius naują Socialinės sutelkties plėtros programą, užsibrėžtas ambicingas siekis: iki 2030-ųjų sumažinti 65 m. ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygį iki 25%[1]. Taip pat, siekiama neįgaliųjų gyvenimo kokybės indeksą padidinti nuo 52 balų iki 63.</p>
<p>Socialinės sutelkties plėtros programa numato:</p>
<ul>
<li>užtikrinti pagalbą neįgaliems vaikams ir šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Siūloma pritaikyti atokvėpio paslaugą neįgaliuosius ar vyresnio amžiaus slaugomus šeimos narius prižiūrintiems asmenims;</li>
<li>teikti nestacionarias, bendruomeninės priežiūros paslaugas neįgaliesiems ar senjorams, kurie negali pasirūpinti savimi bei neturi artimųjų galinčių tai padaryti;</li>
<li>socialiai pažeidžiamiems asmenims, didelėms šeimoms bei neįgaliesiems didinti socialinio būsto prieinamumo galimybę;</li>
<li>stiprinti prevenciją bei pagalbos paketą asmenims, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje. Į sprendimų priėmimo procesus šiuo klausimu įtraukti visuomenę bei nevyriausybines organizacijas, sukurti piliečių asamblėjos modelį.</li>
<li>užtikrinti neįgaliųjų judėjimo bei edukacinio švietimo galimybę. Užtikrinti, kad žmonėms su negalia būtų prieinamos reikalingos įstaigos, objektai, informacija[2].</li>
</ul>
<p><img src="77_CDN_URL/images/philippe-leone-y5vbtbgswlq-unsplash.jpg" alt="Nelygybė" /></p>
<h2>Mažinant pajamų nelygybę, valdžia skelbia kovą nelegaliam darbui</h2>
<p>Lietuvoje pastebima didžiulė finansinė nelygybė, o rekordinė atskirtis fiksuojama tarp sostinės bei provincijos gyventojų, darbingo amžiaus asmenų bei senolių, fiziškai pajėgių dirbti ir neįgaliųjų. 2020-ais, pajamos tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių asmenų skyrėsi net 6,1 karto. Palyginimui, 2019-ųjų Europos sąjungos valstybių vidurkis buvo tik 5 kartai. Ekspertai pažymi, kad pajamų nelygybę Lietuvoje lemia didelė skurdo rizika specifinėse asmenų grupėse: tarp bedarbių, vienų gyvenančių asmenų, namų ūkių, kuriuos sudaro vienas suaugęs bei vienas ar daugiau vaikų, pensinio amžiaus gyventojų ir neįgaliųjų.</p>
<p>Siekiant išspręsti esamas problemas ir pasiekti ES vidurkį, numatoma didinti nepasiturinčių asmenų pajamas, o tai daryti padės vienišų, pensijos sulaukusių amžiaus asmenų ir vienišų neįgaliųjų pajamų apsaugos sistema, minimalių pajamų apsaugos sistema bei socialinės paramos ir su ja susijusios pagalbos teikimo koordinavimas. Numatoma:</p>
<ul>
<li>mažinti mokesčių naštą mažiausiai uždirbantiems asmenims;</li>
<li>tobulinti minimalios mėnesinės algos nustatymo sistemą;</li>
<li>didinti gyventojų verslumą;</li>
<li>stiprinti kovą su nelegaliu ir nedeklaruotu darbu;</li>
<li>didinti darbo užmokestį viešajame sektoriuje[3].</li>
</ul>
<p>Be to, vėl sugrįžtama prie diskusijų apie piliečių užimtumą. Valdžios nuomone, šiuo metu atliekamas Užimtumo tarnybos darbas neleidžia užtikrinti klientų poreikių, todėl numatoma pertvarkyti esamas informacines platformas, įdiegti modernią ir šiuolaikišką sistemą. Tikimasi, kad tokie pokyčiai leistų tinkamiau į darbo rinką integruoti žmones su negalia bei senjorus. Pagrindinis tikslas – iki 2030-ųjų sumažinti nedarbo lygį nuo 2,5% iki 1,5%.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/toa-heftiba-_uivmibb3ju-unsplash-1.jpg" alt="Nelygybė" /></p>
<h2>Sėkmingos valstybės pagrindas – socialiai stipri bendruomenė bei šeima</h2>
<p>Manoma, kad didelę dalį socialinių problemų galima išspręsti gavus savalaikę, prevencinę pagalbą. Šiuo metu siūlomas socialinių paslaugų įstatymo pokytis gali įteisinti prevencinę pagalbą tiek šeimoms, tiek bendruomenėms. Dabar Lietuvoje teikiamos dvi skirtingos socialinės pagalbos paslaugos: bendrosios ir specialiosios. Tuo tarpu prevencinė pagalba galėtų būti teikiama, kai asmuo ar šeima dar neturi socialinių problemų, tačiau gali jų turėti ateityje[4]. Tokios paslaugos būtų visiškai nemokamos, o jas koordinuotų vietos savivaldybė.</p>
<p>Analogiškai, siekiama įteisinti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems pokyčius. Siūloma tokios reabilitacijos paslaugas užtikrinti bendruomenėje ir priskirti jas socialinėms paslaugoms. Taip tikimasi užtikrinti kokybę bei didesnį pasiekiamumą. Jeigu Socialinių paslaugų įstatymo pataisoms pritars Seimas, siūlomi pakeitimai įsigalios nuo kitų metų liepos 1 d.</p>
