Friedricho Merzo ir Giorgios Meloni tandemas keičia nusistovėjusią Europos galių pusiausvyrą
Friedrichas Merzas ir Giorgia Meloni pasirašė strateginės partnerystės susitarimą. Jų susitikimas Romoje labiau priminė netikėtą politinį duetą nei tradicinę Europos Sąjungos galių porą, kaip rašo Telegraph.[1] 70-metis, 198 cm ūgio Vokietijos kancleris ir 49-erių Italijos ministrė pirmininkė, atrodė skirtingų politinių ir asmeninių pasaulių atstovai. Vis dėlto abu lyderiai pasiuntė aiškią žinutę – Berlynas ir Roma šiandien yra „artimesni nei bet kada“.
Istoriškai Europos Sąjungos politinis „variklis“ buvo Prancūzijos ir Vokietijos tandemas. Tačiau pastaraisiais metais ši ašis akivaizdžiai braška. Emmanuelis Macronas artėja prie savo antrosios kadencijos pabaigos, Prancūzija susiduria su politiniu nestabilumu, o tai Berlynui kelia vis didesnį nerimą.
Vienas ES diplomatas situaciją apibūdino tiesmukai: „Berlynas ieško partnerių, su kuriais gali dirbti. Ar šiuo metu toks partneris yra Macronas? Nelabai. Jis netrukus paliks postą, o Prancūzija yra nestabili. Vokiečiai nemėgsta nestabilumo.“
Italija Berlynui tampa patikimesniu pasirinkimu nei Paryžius?
Friedrichas Merzas, užėmęs kanclerio postą, formaliai laikėsi tradicijos – pirmasis oficialus vizitas buvo skirtas Paryžiui. Tačiau praktiškai jo politinis svoris vis dažniau krypsta Romos link. Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni, kuri prieš trejus metus buvo vertinama kaip euroskeptiška dešiniųjų atstovė, Berlyne vis dažniau matoma kaip pragmatiška ir prognozuojama partnerė.
Italijos pareigūnai privačiai kalba apie „naują svorio centrą ES“, o pasirašytas susitarimas apima bendradarbiavimą gynybos, migracijos ir prekybos srityse. F. Merzui tai ypač svarbu, atsižvelgiant į Vokietijos nepasitenkinimą Prancūzijos ekonomine politika.
Prancūzijos skola, kaip prognozuojama turėtų augti iki 120 proc. BVP 2027 metais, ir politinis neapibrėžtumas kelia baimę, kad Berlynui gali tekti prisidėti prie dar vieno finansinio gelbėjimo. Tuo tarpu Italija, nors ir išlieka viena labiausiai įsiskolinusių ES valstybių, pastaraisiais metais rodo pastangas stabilizuoti biudžetą.
Kaip teigė vienas aukšto rango Prancūzijos šaltinis, Berlyne sunku būtų paaiškinti rinkėjams, kodėl reikėtų dalintis skola su šalimi, kuri „penkis dešimtmečius nesugeba subalansuoti savo finansų“. Italija, jo teigimu, šiuo metu atrodo drausmingesnė nei Prancūzija.
Nuo „probleminės pietų valstybės“ iki lygiaverčio partnerio
Vokietija ir Italija yra Europos integracijos pradininkės – abi šalys buvo Europos ekonominės bendrijos steigėjos po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau ilgus dešimtmečius jų vaidmenys buvo aiškiai asimetriški. Vokietija simbolizavo stabilumą ir fiskalinę drausmę, o Italija – skolą, trumpalaikes vyriausybes ir ekonominius sukrėtimus.
Per euro zonos krizę Italija pateko į vadinamąją „PIGS“ grupę kartu su Portugalija, Graikija ir Ispanija. Berlynas, finansavęs gelbėjimo paketus, atvirai demonstravo nepasitenkinimą Pietų Europos šalimis. Šis požiūris pradėjo keistis tik pastaraisiais metais.[2]
Šiandien Prancūzija kai kurių analitikų jau vadinama „naująja Italija“, o Roma, vadovaujama G. Meloni, siekia atsikratyti senų stereotipų. Europos Komisijos prognozės rodo, kad Italijos ekonomikos augimas artimiausiais metais bus panašus į Prancūzijos, o Vokietija pati nebėra tas ekonominis variklis, koks buvo anksčiau.
Europos užsienio santykių tarybos analitikas Giorgio Rutelli pažymi, kad Berlynas ir Roma vis dažniau bendrauja „akis į akį, ne kaip kreditorius ir skolininkas, bet kaip dvi pramoninės valstybės, susiduriančios su panašiais iššūkiais“.
Merzo ir Meloni politinis suartėjimas grindžiamas ne tik ekonomika
Abu lyderiai laikosi griežtesnės pozicijos migracijos klausimu ir siekia spartesnių deportacijų bei mažesnių atvykėlių srautų. Meloni aktyviai rėmė griežtesnę ES prieglobsčio politiką, o Merzas viešai atsiribojo nuo Angelos Merkel laikų atviresnės migracijos linijos.
Gynybos srityje abi šalys remia Ukrainą ir sutaria, kad Europa turi stiprinti savo karinius pajėgumus. Merzas siekia Bundesverą paversti stipriausia karine jėga Europoje, o Italija, nors ir ribojama biudžeto, palaipsniui didina gynybos išlaidas.
Ideologiniu požiūriu abu lyderiai skeptiškai vertina tai, ką patys vadina pertekliniu „woke“ diskursu. Jie taip pat pasisako už mažesnę Briuselio biurokratijos įtaką ir jau prisidėjo prie kai kurių „žaliojo kurso“ nuostatų sušvelninimo, ypač automobilių sektoriuje.
Paryžius oficialiai neigia, kad Prancūzijos–Vokietijos ašis silpnėja. Prancūzijos diplomatai pabrėžia, jog šis ryšys išlieka Europos stabilumo pagrindu. Vis dėlto realybėje Berlyno politinis manevravimas rodo, kad Vokietija ieško alternatyvų.
Merzas jau kalba apie „daugiagreitę Europą“, kurioje branduolį sudarytų kelios valstybės, pasirengusios judėti greičiau. Šiame branduolyje, be Vokietijos, vis dažniau minima Italija.[3]
Ar tai reiškia ilgalaikį Prancūzijos nustūmimą į šalį, kol kas neaišku. Tačiau akivaizdu, kad Friedricho Merzo pasirinktas kelias veda ne į centristinį kompromisą, o į aiškesnę konservatyvią kryptį, kurioje Giorgia Meloni tampa viena svarbiausių politinių sąjungininkių Europoje.
