Vokietijos „eksperimentas“ su emigrantais nepavyko
Ilgametė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tikėdama išspręsti tiek demografines, tiek socialines-ekonomines savo šalies problemas, 2015 metais plačiai „atvėrė duris“ migrantams iš Afrikos ir Artimųjų Rytų regionų. [1]
Visgi netrukus teko konstatuoti, kad tai tapo migracijos krizės, kurią vėliau A. Merkel teigė suvaldžiusi, nors, faktiškai krizė tęsiasi ir mūsų dienomis, priežastimi.
Nepaisant to, kad vien per 2015 – 2016 metus į šalį atvyko daugiau negu milijonas pabėgėlių, nei demografinės, nei socialinės-ekonominės vokiečių problemos išspręstos nebuvo. Nemaža dalis atvykėlių kartu atsivežė ir savo šeimas, kas, bent jau formaliai, reiškė gyventojų skaičiaus didėjimą, tačiau, ką ne kartą viešai išsakė ir patys migrantai, jie į „svajonių šalį“ atvyko ne dirbti, o gyventi.
Tai lėmė, kad nors galinčių dirbti asmenų, teoriškai, padaugėjo, praktiškai šiandien į buvusias darbo vietas kviečiami grįžti į pensiją išėję vokiečiai. [2]
Pensininkai Vokietijoje dirbs trumpiau
Vokietijoje vyriausybė, bandydama spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumo klausimą, atvirai pasiūlė grąžinti į darbo rinką tuos, kurie išėjo į pensiją sulaukę 63 metų.
Tiesa, teigiama, kad svarstomas lankstus modelis, esą leisiantis reikiamas kompetencijas turintiems asmenims dirbi ne įprastas 35 valandas per savaitę, o tik 10-15. Visgi, mažai tikėtina, kad vėl įdarbinus žmones, jiems realiai bus paliktas toks pasirinkimas.
Šalies finansų ministras Kristijanas Linderis (Christian Lindner) teigė: „Milijonai žmonių, kurie teoriškai galėtų dalyvauti Vokietijos darbo rinkoje, šiandien gyvena iš socialinės paramos. Galime prisidėti prie kvalifikuotų darbuotojų trūkumo panaikinimo, siūlydami jiems darbą ne pilnu etatu ir taip vėl įtraukdami juos į darbo rinką“.
Ministras taip pat pažėrė kaltinimų tiems politikams, kurie siūlė mažinti pensinį amžių. Pasak K. Linderio, tokiais būdais buvo siekiama sugriauti šalies ekonomiką ir gerovę. Užkliuvo jam ir kai kurių Vokietijos profesinių sąjungų siūlymas dirbti tik 4 dienas per savaitę.
„Absurdas teikti tokius siūlymus tuomet, kai mes ir taip jaučiame kvalifikuoto personalo trūkumą bei dairomės jo užsienio valstybėse. Norėdami išlaikyti įprastą gyvenimo lygį ir jo standartus, turime ne mažiau, o daugiau dirbti“, – apibendrino ministras.
Lietuvą paliko daugiau nei milijonas gyventojų
Su analogiškomis problemomis susiduria ir kitos išsivysčiusios šalys, kuriose ilgėjant gyventojų amžiui, atsiranda vis daugiau asmenų, kuriuos turi išlaikyti nuolat mažėjantis dirbančiųjų skaičius. Neseniai riaušės nusirito per visą Prancūziją, kurios valdžia nusprendė pavėlinti žmonių išleidimą į pensiją.
Lietuvoje dėl analogiškų valdžios sprendimų jokių mitingų nevyksta, nors situacija yra dar blogesnė negu Prancūzijoje. Šalį per tris Nepriklausomybės dešimtmečius jau paliko daugiau negu milijonas gyventojų, o kurį laiką sulėtėjęs migracijos procesas, prie dabartinės vyriausybės vėl ima spartėti.
Nors Lietuvoje apstu darbo vietų, norinčių dirbti nėra daug. Kita vertus, jeigu padavėju ar vairuotoju gali dirbti ir lietuviškai nemokantis asmuo (tokių atvejų daugėja) tai, tarkim norint įsidarbinti mokykloje valstybinės kalbos žinojimas jau yra būtinas. Idealiu atveju dar reikėtų ir pedagoginio mokslo baigimo diplomo, tačiau eiliniai „sumaniai“ valdžiai sunaikinus pagrindinę Lietuvos pedagogų kalvę – sostinėje veikusį Pedagoginį universitetą, rasti diplomuotų pedagogų darosi vis sunkiau.
Rinktis pedagogo specialybę neskatina ir maži atlyginimai bei smukęs mokytojo prestižas visuomenės akyse. Pastaroji situacija lemia, kad, jaunimui neskubant į mokyklas, jose priversti dirbti ir pensinio amžiaus sulaukę asmenys.
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos atstovas Nerijus Žeronis neslėpė, kad per metus šalyje paruošiama tik 15 matematikos mokytojų, nors jų reikia daugiau negu 700. Tik aiškių krypčių, kaip būtų galima kompensuoti šį trūkumą, nėra. Užtat vyriausybė nusprendė, jog 2026 m. tiek vyrai, tiek moterys į pensiją išeis sulaukę 65 metų. Tiksliau, galės išeiti jeigu jiems užteks valdžios skiriamos pensijos ir bus, kas juos pakeičia. [3]
Priešingu atveju, labai tikėtina, jog vyrai (amžiaus vidurkis Lietuvoje nesiekia 70 m.) privalės dirbti iki mirties. [4]
Ne ką geriau atrodo ir moterų perspektyvos. Nors jų vidutinė gyvenimo trukmė viršija 80 metų, dėl to paties minėto bendro gyventojų skaičiaus mažėjimo, joms taip pat gali tekti dirbti ilgiau, negu norėtųsi. [5]
Ir liūdniausia yra tai, kad jokio aiškaus plano – kaip spręsti tiek demografines, tiek socialines-ekonomines problemas, nenuskriaudžiant savo žmonių, neturi ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Vakarų pasaulio valstybių vadovai…
