<h2>Ir – kaip įprasta – mane supantys optimistai atsitraukė</h2>
<p>Nepaisant to, jog nemaža dalis žmonių dirba darbus, kur tam tikros formos atstūmimas yra tapęs norma, tai vis vien juos galiausiai pasiųs į nepasitikėjimo savimi spiralę.</p>
<p>Dar prieš įsibėgėjant COVID-19 pandemijai, kai daugelį viliojo nemalonaus negatyvo bedugnė, laimei, galėjome pasikliauti aplinkiniais – šeima bei draugais – kitados padėjusiais „persikalibruoti“, mat pastarieji leido suvokti, kad buvome pernelyg susikoncentravęs į rūpesčius (esamus ar menamus), ignoruojant bet kokius sėkmės įrodymus.</p>
<p>Dabar, kai esame įsisukę į ekonominį nerimo sūkurį, vietoj įnirtingų ir užjaučiančių optimistų šypsenų dargi susiduriame ir su niūriais pesimistų linktelėjimais. Ir nors anksčiau mane šiek tiek erzindavo nenuilstantys optimistai, turiu pripažinti, kad aš jų pasiilgau.</p>
<blockquote>
<p>Kitais žodžiais tariant, mes – galbūt to ir nenorėdami – pakliuvome į kolektyvinio pesimizmo spąstus. Žinoma, logiška, kad žmonės vis skeptiškiau vertina kolektyvinę ateitį, mat pasaulinio karo šešėlis, didėjantis tikrumas dėl katastrofiškų klimato pokyčių ir, rodos, niekuomet nesibaigsianti pandemijos grėsmė paveikė ne tik pragyvenimo šaltinius, bet ir su ateitimi susijusias perspektyvas[1].</p>
</blockquote>
<p>Tiesa, kol 2019 m. gruodį Europos Sąjungoje atlikta apklausa rodė, jog 58 procentai suaugusiųjų europiečių optimistiškai vertina savo ateitį, ir 42 procentai – savo šalies ateitį, visai neseniai Jungtinėse Valstijose atlikta apklausa parodė, kad atotrūkis tarp asmeninio ir kolektyvinio požiūrio yra rekordiškai didelis: 85 procentai suaugusiųjų amerikiečių jaučiasi patenkinti savo gyvenimu ir tik 17 procentų patenkinti gyvenimo kryptimi, į kurią eina JAV.</p>
<p>Tokia tendencija tarp mūsų asmeninio gyvenimo optimistiškumo ir to, kaip pesimistiškai vertiname savo kolektyvinę ateitį, yra žinoma kaip „optimizmo atotrūkis“[2]. Psichologai bei ekonomistai, kaip žinia, išties daug diskutuoja apie tai, kas visa tai įtakoja, tačiau, kad ir kokios būtų priežastys, pesimizmas dėl ateities gali turėti baisių pasekmių.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/daniele-levis-pelusi-jl69jum5fsu-unsplash.jpg" alt="Požiūris" /></p>
<h2>Pesimizmas trumpina gyvenimą</h2>
<p>Daugelis iš mūsų yra susipažinę su individualiais pesimizmo spąstais. Pavyzdžiui, manote, jog mažai tikėtina, kad sugebėsite nubėgti maratoną, todėl net nebandote – toliau sėdite ant sofos ir skaitote naujienas telefone, kurios neva „patvirtina“ jūsų nuojautą, jog galbūt bėgimas buvo absoliučiai ne jums.</p>
<p>Tokie spąstai, be kita ko, gali smogti ir kolektyvinei valiai, mat jeigu kiekvienas esame tikras, kad bene visi projektai žlugs, mes taip pat galime „nešvaistyti“ savo laiko bandymams, tokiu būdu padidindami tikimybę, jog mūsų baimės galiausiai išvys dienos šviesą.</p>
<p>Sakyčiau, kad kolektyvinio pesimizmo spąstų esmė yra vištienos bei kiaušinio reiškinys: kiekvienas iš mūsų turi tikėti, jog galime pasiekti bendrus tikslus, kad būtų prasminga atsistoti nuo sofos ir dirbti kartu. Tačiau, kad tikėjimas bendromis galimybėmis būtų racionalus, būtina atsižvelgti į savo vaidmenis, įsipareigoti juos atlikti.</p>
<blockquote>
<p>Taigi, toks įsipareigojimas priklauso nuo to, kiek, jūsų manymu, tikėtina, jog pasieksime savo tikslą, o tai savo ruožtu atspindi tikimybę, kad tinkamai atliksime individualią (savo) dalį. Kita vertus, jeigu tame matote problemą ir nežinote, kaipgi „pakelti“ dalykus nuo žemės, triumfas greičiausiai mus aplenks.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/martin-shreder-5xwaj9gar0g-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Turime padėti vieni kitiems patikėti, kad sugebėsime pakilti aukščiau</h2>
<p>Visiems žinoma, jog dažniausiai įsitikinimai būna susiję su ateitimi, kuri dar nėra nuspręsta. Bet ar turėtume tikėti, kad galime įveikti didžiulius mūsų laukiančius iššūkius?</p>
<p>Mūsų kolektyvinis atsakas į pandemiją, akivaizdu, lėmė susiskaldymą, – jis buvo anemiškas ir kone viską griaunantis. Bet kokiu atveju, atrodo, kad negalime susidoroti su dezinformacijos plitimu visame pasaulyje – tiek karo akivaizdoje, tiek epidemijos. Kita vertus, jei mūsų įsitikinimai yra susiję tik su teisingumu, tada ir pesimizmas, ir optimizmas atrodo vienodai racionalūs. (Pastarieji vaidina esminį vaidmenį motyvuojant stengtis, kai susiduriame su iššūkiais, dėl ko iš esmės turime rimtų praktinių priežasčių būti optimistiškais.)</p>
<p>Grįžtant prie individualaus atvejo, įdomu, kaipgi išsivaduoti iš mūsų pačių individualių pesimizmo spąstų?</p>
<blockquote>
<p>Visų pirma, neabejoju, jog turime nustoti sutelkti dėmesį tik į neigiamus įrodymus, ir gauti platesnį, turtingesnį savo padėties įvertinimą. Žinoma, pasaulinės naujienos tokioje situacijoje vargiai padeda – jos klesti tik dar kartą patvirtindamos pražūties jausmą.</p>
</blockquote>
<p>Tarkim, žmonės visoje Europoje priėmė nemenką iššūkį, apgyvendindami Ukrainos pabėgėlius savo namuose, kol kažkuriuo metu jų kaimynystėje (arba kiek toliau) esanti bendruomenės grupė tvarkė (ar vis dar tvarko) parką, arba finansavo naują žaidimų aikštelę. Tačiau, kaip ir kiekvienu konkrečiu atveju, dėmesio sutelkimo nepakanka – turime atlikti tam tikrą darbą.</p>
<p>Kitaip tariant, neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų turime nudirbti savo dalį treniruodami kolektyvinius raumenis. Aišku, pandemijos pasaulyje tai nėra lengva užduotis, ir nors šiuo metu nesame izoliuoti, bet turime atsiminti, kad, pavyzdžiui, esti ne tik kova su klimato kaita, tačiau ir kiti tikslai: kompostavimo įrengimas kai kuriose apylinkėse, transporto priemonių išmetamųjų teršalų mažinimas bei namų izoliacijos gerinimas yra dalykai, kuriuos galima pasiekti. Tuo tarpu susitelkdami ties jais ir primindami sau bei vieni kitiems apie asmeninius pasiekimus, galime priartėti prie vis ambicingesnių tikslų.</p>
