Vilniuje darbininkai su trimeriais pjovė nurudusius žolynus
Lietuvoje įsivyravus ilgalaikiams sausiems periodams, kai kurie ūkio darbai, panašu, nestoja. Visai nesvarbu, kad pjauti nėra ko – žolė išgeltusi ir išdegusi – bet Vilnius pluša išsijuosęs. Fabijoniškių gyventojai pasibaisėję pro langus stebėjo, kaip seniūnijos darbuotojai intensyviai dūzgė trimeriais, pjaudami sugeltusią, išdžiūvusią žolę, virtusią šieneliu. Tad, panašu, populiarų posakį „ravi šieną“ galima pakeisti šiuolaikine alternatyva „pjauna šieną“. Niekas nepaneigs, kad tokie darbai kainuoja pinigus kiekvienam vilniečiui, ką jau kalbėti apie ir taip leisgyvės gyvosios gamtos tolimesnį sistemingą naikinimą.
„Toks nenormalus šienavimo režimas atveda prie pievų visame mieste nuplikinimo, degradacijos ir dirva virsta dulkėmis, kuriomis kvėpuojame. Žiūriu pro buto langus iš A. Goštauto gatvės ir verkti noriu. Visa pieva kitoje Neries pusėje šalia Baltojo tilto geltona. Nesuprantu, kam reikia taip viską skusti“, – stebėjosi vilnietė Auksė[1].
Žolę pjovė dar sniegui gulint ant žemės
Feisbuko socialiniame tinkle gyventojai anksčiau pasidalino vaizdo medžiaga, kurioje matyti, kad balandžio antrąją dieną, kai ne vienoje Lietuvos vietoje apskritai snigo, Vilniaus Žirmūnų rajone seniūnijos darbuotojai trimeriais pjovė žolę.
Situacija būtų nelabai reikšminga, jei ne faktas, kad žolė dar niekur neauga, o trimeriais mojuojantys keturi seniūnijos darbuotojai faktiškai pjovė orą.
„Sako, Žirmūnuose savivaldybė jau pjauna žolę. <…> matosi, kaip būrys darbuolių vaikšto su trimeriais, vaizduodami pernykščios žolės pjovimą.
Darbo imitavimas paprastai būna visiškai galutinėse stagnacijos stadijose, ir naudojamas tada, kai reikia banaliai prirašinėti kokias nors veiklas, tam, kad atsirastų pinigų, o darbuotojai atrodytų pilnai apkrautais darbu (nes neduokdie, sugalvos kas nors sumažinti).
Žodžiu, neblogai užsukti procesai, neblogai. Žaliasis darnumas, ar kaip jie ten šitą vadina. Žalsvoji banga?“, – socialiniame tinkle vaizdo įrašo nuotrupa pasidalijo visuomenininkas ir tinklaraštininkas Ričardas Savukynas[2].
Vilniaus savivaldybė teigė, kad žolę pjovė ne jų darbuotojai
Netruko tiek pačioje grupėje, tiek po tinklaraštininko komentaru apsireikšti ir oficiali Vilniaus miesto savivaldybės paskyra. Iš jos buvo pakartotinai rašoma, esą čia platinama melagiena, trimeriai darbuotojams nebuvo išduoti ir apskritai esą video medžiaga yra melagiena.
Maža to, savivaldybės komunikacija iškėlė dvejonę, ar legaliai viešoje vietoje trimeriais mosikuojantys darbininkai buvo nufilmuoti – esą prašymo juos filmuoti savivaldybė nebuvo gavusi.
„Kas ir ką vakar filmavo neaišku, teritoriją prižiūrinti įmonė darbininkams trimerių nėra net išdavusi.
Jau vakar domėjomės ir atsakėme, tai ne teritoriją prižiūrinčios įmonės darbininkai, jiems net trimeriai neišduoti. Seniūnija bendravo su gyventojais buvo dronas ir kelios kameros, kas ir ką filmavo negalime pasakyti, nes informacijos apie vykdomus filmavimus neturime.
Kokį nusikaltimą jie padarė? Vaizdo medžiagoje, keli esą darbininkai eina pieva ir esą ją pjauna? Vienintelis reikalavimas, kurio jie neišpildė, nederino filmavimų su Vilniaus kino biuru“, – komentaruose nuo šių pernykštės žolės pjovėjų griežtai atsiriboti bandė savivaldybės komunikacijos skyrius.
Tiesa, klausimas, ar ir dabar ne savivaldybės žmonės šieną su trimeriais skuto? Jei taip, galima būtų spėlioti, kad Vilniuje siaučia piktavališka trimeristų grupuotė.
Žolės šienavimo Vilniuje gyventojai nesupranta jau seniai
Tai nėra pirmas kartas, kai Vilniaus miesto savivaldybės aplinkos priežiūros darbai kelia klausimus gyventojams ir visuomenininkams.
Kurį laiką buvo laikomasi sprendimo nepjauti žolės visai – norėta, kad mieste vyrautų Atsisakant šienavimo ten, kur jis nėra būtinas, daugelyje miesto vietų kursis natūralios gamtos oazės, padedančios gyventi jaukiau ir tvariau.
Žemaūgė, nuolat šienaujama veja bus išlaikoma tik ten, kur ji yra būtina, tai yra, daugiabučių aplinkoje, aikščių, skverų, parkų pagrindinėse ir aktyviai naudojamose viešosiose erdvėse.
Laisvai želti pievos, savaiminiai medžiai ir krūmai galės aplinkkelių šlaituose, daugumos gatvių skiriamosiose eismo juostose, transporto žieduose. Šie ir panašūs plotai bus šienaujami prireikus kelis kartus per metus arba išvis nešienaujami. Natūraliai gamtai paliktuose miesto plotuose bus šalinami tik invaziniai augalai, galintys užgožti mums įprastą augmeniją.
„Natūralių pievų mieste koncepciją kūrėme kelerius metus, tam kasmet sąmoningai mažinome šienavimo apimtis. Remdamiesi sukaupta patirtimi, atsižvelgę į žmonių, bendruomenių, atsiliepimus, kitų miestų želdinimo kolegų bei mokslininkų išvadas, sukūrėmė taisykles, kurias galima pavadinti nešienavimo planu vešlių pievų naudai“, – sako Ramunė Baniulienė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miestovaizdžio skyriaus vedėja[3].
Tačiau gyventojai guodėsi matantys visiškus kontrastus – kol vienur žolė žėlė iki pažastų, kitur buvo skutama kone iki žemės. Mielai žolės šienavimu buvo užsiimamasi ir plynuose laukuose, šalia kurių nėra jokių gyvenamųjų namų ir žmonės apskritai nevaikšto, o ten, kur žmonės pasivaikščioti eina, arba reikalingas geras matomumas automobilių eismui, žolė palikta augti, kiek tik gali.
Kaip tuomet rašė lrytas.lt, avivaldybė nelinkusi vilniečiams aiškinti chaotiško šienavimo ypatumų. Kodėl Fabijoniškėse prie apšvietimo atramų palikti aukštos žolės kuokštai? Kodėl prie šaligatvių peraugusi žolė netvarkingai nukertama, o už kelių metrų palikti stagarai? Atsakymų į panašius klausimus negausi. Nieko iš savivaldybės neišgirdo ir verslo centre L3 dirbantys vilniečiai, kurie pro biurų langus stebėjo, kaip pjaunamas didžiulis laukas netoli parodų ir konferencijų centro „Litexpo“.
Nežinia, kam reikėjo pjauti pievą, kuria niekas nevaikšto, arti nėra gyvenamųjų namų. Juokaudami vieno biuro darbuotojai traktorininką pavadino menininku. Jis suko ratus guldydamas pradalges, mažai kvaršindamas galvą, koks beprasmis jo darbas. Paklausta, kodėl taip buvo nupjauta pieva prie Laisvės prospekto, savivaldybės Teritorijų tvarkymo poskyrio vedėja Rasa Ražanskienė aiškino, kad tai yra privati teritorija[4].
