„Moči“ desertais mėgavosi samurajai ir imperatoriai
Liepą Vilniaus prekybos centre „G9“ duris atvėrė unikaliais japoniškais desertais „moči“ prekiaujanti kavinė „Motiko“. Rudenį „Paupio turguje“ Užupyje bei „Benedikto turguje“ Fabijoniškėse pradės veikti dar du jos filialai.
„Moči“ – tradiciniai japoniški saldumynai, kurių išorėje – tamprus ryžių tešlos apvalkalas, o viduje – augalinis kremas. Šie pyragaičiai yra be glitimo, gana nekaloringi ir tinka veganams. Kada „moči“ buvo pradėti gaminti, nėra tiksliai aišku, tačiau spėjama, kad ši tradicija į Japoniją atėjo iš Kinijos dar prieš mūsų erą, o itin išpopuliarėjo VI amžiuje. Šiandien tai – populiarus saldumynas, japonų valgomas ir kasdien, ir per šventes. „Moči“ populiaru dovanoti vestuvių proga, gimus kūdikiui bei švenčiant Naujuosius metus. Skirtinguose Japonijos regionuose gaminami „moči“ skiriasi – vienur jie gaminami tik iš tešlos ir valgomi švieži arba sudžiovinti, kitur įdaro dedama įvairiais kiekiais, o „moči“ forma ir dydis taip pat gali skirtis. Šiandien patys populiariausi „moči“ – su ledų įdaru.
„Moči“ buvo labai paplitę tarp samurajų luomo atstovų, juos mielai valgė ir daugelis imperatorių. Japonai sieja „moči“ su stiprybe ir gausa. Šalyje iki šiol pasakojama legenda apie vieną turtuolį, kuris su „moči“ elgėsi nepagarbiai, net šovė į jį iš lanko, tačiau nepataikė. „Moči“ tuomet pavirto baltu paukščiu ir nuskrido, o turtuolis kitą dieną susirgo, jo turtai ėmė greitai nykti, ir savo dienas jis pabaigė visiškame skurde.
„Šie desertai – iš tiesų unikalūs. Nieko panašaus nėra visame pasaulyje. Jų tekstūra – neįprasta, o skonis – labai geras. Apvalkalas – tamprus, tarsi kramtomoji guma, o įdaras primena suflė“, – teigė kavinę „Motiko“ valdančios uždarosios akcinės bendrovės „Jortema“ direktorė Jorūnė Stonienė. Pasak jos, nuo Japonijoje populiarių „moči“ su ledais, „Motiko saldumynai kiek skiriasi – nors įdaras primena ledus, tai nėra ledai – laikant „moči“ kambario temperatūroje, jis neištirpsta.
Ragina neskubėti – tik taip įmanoma pajusti gyvenimo pilnatvę
„Mūsų „moči“ galima valgyti tiek šaltus, tiek atšilusius. Visgi daugumai skaniausi – vos vos atitirpinti. Išėmę „moči“ iš šaldiklio klientams juos patiekiame kartu su smėlio laikroduku – per 10 minučių jie atitirpsta ir galima valgyti“, – procesą paaiškino pašnekovė. Toks ritualas skirtas ne tik tam, kad desertas būtų geriausio skonio, bet ir norint paskatinti klientus stabtelėti, pasimėgauti ramybe. „Daugelis įpratę prie greito gyvenimo tempo, neturi laiko nei ramiai pavalgyti – tik kažką sukiša, nei pabūti su artimaisiais, mūsų filosofija – įkvėpti žmogų šitaip neskubėti, nes tik tada galima pajusti tikrą pilnatvę“, – įsitikinusi J. Stonienė.
Šiuo metu „Motiko“ asortimente – 12 skonių „moči“. Apvalkalas gaminamas iš specialios rūšies trumpagrūdžių ryžių miltų, vandens ir cukraus su įvairiais priedais spalvai gauti, o įdarai – iš vaisių, uogų, riešutų, sėklų, augalinio pieno, riebalų. Desertams gaminti nenaudojamos jokios sintetinės medžiagos.
Anot J. Stonienės, lietuviai „moči“ noriai ragauja. Patys populiariausi skoniai – kokosinis-migdolų, pistacijų, vanilinis-šokoladinis, mango. „Atsiliepimai – tik patys geriausi, daug kas sako, kad tai jų skaniausias kada nors ragautas desertas, kiti juokauja, kad štai, dabar ši vieta nuolat tuštins jų pinigines“, – šypsojosi verslininkė. Specialiai paskanauti „moči“ į „Motiko“ užsuka ir Vilniuje viešintys japonai. „Jie stebisi, kad kažkas taip toli nuo jų tėvynės nori skleisti jų kultūrą. Gauname daug komplimentų ir dėl skonio“, – džiaugėsi J. Stonienė. Pyragaičius galima ir valgyti vietoje, ir pasiimti į namus. Šaldyti „moči“ galioja beveik metus. Perkant saldumynai gali būti įpakuojami ir į specialias dovanų dėžutes.
„Moči“ įprastai valgomi rankomis, nors galima valgyti ir lazdelėmis. Japonai šiuos desertus įprastai valgo su įvairių rūšių žaliąja arbata – mačia, senčia, kukičia, bančia ir kt., t.p. – su sake, vakariečiai – su arbata, prie desertų tinkančiu raudonuoju ar baltuoju vynu, šampanu, kokteiliais. „Mes siūlome įvairių rūšių kavos, arbatos, t.p. atstovaujame japonų-austrų prekės ženklą „Kissa“, gaminantį žaliąją arbatą bei įvairius jos pagrindu sukurtus limonadus, glotnučius – jie taip pat puikiai tinka su „moči, tad irgi siūlome lankytojams“, – kalbėjo moteris.
Karantinas privertė imtis to, apie ką seniai svajojo
Iki šiol renginių organizavimo srityje dirbusią J. Stonienę imtis naujo verslo paskatino karantinas. „Moči“ buvau susižavėjusi jau gana seniai, svajojau juos atvežti į Lietuvą, tačiau vis nerasdavau laiko. Tačiau paskelbus pandemiją, supratau, kad renginiai greičiausiai kurį laiką negalės vykti, ir reikia imtis kažko kito. Ėmiau ieškoti kaip būtų galima „moči“ gaminti patiems, tačiau pasirodė, kad tai – labai sudėtingas procesas, įranga – brangi, ingredientų sunku gauti. Vėliau atradome „Motiko“ – tai Moldovoje esanti gamykla, „moči“ gaminanti jau septynerius metus“, – pasakojo J. Stonienė. Šių metų pradžioje verslininkė tapo „Motiko“ atstove ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje.
„Motiko“ kavinės jau veikia daugiau nei dešimtyje pasaulio šalių – Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir kt. „Mūsų planas – šiemet skirti dėmesį plėtrai Lietuvoje, o kitais metais atidaryti kavines ir Latvijoje bei Estijoje. Be to Lietuvoje taip pat turėsime kavines ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose“, – sakė ji. Nors kavinių ateitis pandemijos laikotarpiu – lygiai tokia pati miglota, kaip ir renginių, J. Stonienė nusiteikusi optimistiškai. „Neslėpsiu, buvo neramu, tačiau jei neleis dirbti, ką nors sugalvosime, tieksime desertus išsinešti, pristatysime į namus, – atsarginiais planais dalinosi ji. – Buvau įsitikinusi, kad šie desertai bus „bomba“ ir nusprendžiau verslo imtis, kas benutiktų. Nebuvo lengva, bet džiaugiuosi, kad nesudvejojau.“
Jau nuo kitos savaitės „Motiko“ gaminių bus galima užsisakyti internetu, kelios „moči“ rūšys šiemet pasieks didžiuosius prekybos centrus, moteris taip pat aktyviai ieško restoranų bei viešbučių, su kuriais galėtų bendradarbiauti.
Pačiai J. Stonienei „moči“ patiko jau paragavus pirmąjį kartą, o dabar jų suvalgo kasdien bent po vieną. „Man skaniausias – bananinis-šokoladinis, juo mėgaujuosi su juoda kava. Vyras ir vaikai taip pat juos dievina“, – kalbėjo ji.
