Viktorija GIRINSKIENĖ: Kaip Žemaitaitis šokdina Lietuvą – cirkas, manipuliacija ar mūsų pačių atspindys?

Pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą kalbu apie tai, kas iš tiesų neturėtų būti mūsų dėmesio centre ir kas man, asmeniškai, yra nepriimtina

Tačiau kai visi naujienų portalai kasdien mirga tuo pačiu vardu, kyla natūralus klausimas: kiek dar leisime Žemaitaičiui vedžioti Lietuvą už nosies ir diktuoti viešąją darbotvarkę? Lietuvos politinė arena vis dažniau primena spektaklį, kuriame ne idėjos ir vizijos lemia diskusijų kryptį, o garsiausi šūksniai ir skandalingiausi pasisakymai. Vienas ryškiausių šio spektaklio aktorių – Remigijus Žemaitaitis. Jis provokuoja, kelia skandalus, audrina emocijas, sako vieną, paskui kitą ir nematyti pabaigos. Bet svarbiausias klausimas – ar iš tiesų jis manipuliuoja visuomenės nuomone, ar mes patys leidžiame savimi manipuliuoti?

Ar mes vis dar gyvename politiniame pasaulyje, kuriame diskutuojama apie ateitį, ar jau tapome visuomene, kurią valdantys asmenys šokdina pagal skandalo melodiją? Jei Žemaitaitis išlieka politinėje erdvėje, vadinasi, tokios taktikos veikia. Bet ką tai pasako mus pačius, ne apie jį?

Provokacijos fenomenas: kodėl mums patinka žiūrėti į chaosą?

Žemaitaitis veikia pagal klasikinę populizmo schemą: sukuriamas „priešas“, įaudrinamos emocijos, o tada pateikiamas tariamas gelbėjimo receptas. Toks modelis per amžius išlaikė savo efektyvumą – nuo Romos imperijos laikų iki šiuolaikinės politinės arenos.

Bet kodėl tokios figūros kaip Žemaitaitis vis dar sugeba išlaikyti savo auditoriją? Pirma, toks jausmas, kad kažkas pasako „tiesą“. Jo kalbos – emocionalios, „paprastos“, skirtos žmonėms, pavargusiems nuo technokratinių politikų, kurie kalba biurokratine kalba. Jis įkūnija ne tiek idėjas, kiek žmonių nepasitenkinimą. Antra, konfliktas kaip pramoga. Žmonės mėgsta skandalus. Televizijoje žiūrimiausi šou yra tie, kuriuose kyla konfliktai, ir politika šiandien ne ką nuo jų skiriasi. Žemaitaitis supranta viešosios erdvės dinamiką – jam nereikia turėti aiškios vizijos, pakanka sukurti ažiotažą. Trečia, protesto balsas prieš sistemą. Dalis visuomenės tiki, kad bet kokia opozicija valdžiai yra savaime gėris, net jei ta opozicija remiasi destrukcija, o ne konstruktyviais siūlymais. Bet čia iškyla klausimas: ar tikrai kaltas vien Žemaitaitis? Ar kaltas politikas, kuris manipuliuoja žmonių emocijomis, ar visuomenė, kuri lengvai leidžiasi įtraukiama į šį žaidimą?

O kas toliau..?

Lietuva šiandien yra kryžkelėje. Turime rinktis: ar kursime valstybę, kuri remiasi racionaliais sprendimais ir ilgalaikėmis strategijomis, ar tapsime politinio šou įkaitais, kur lyderiai konkuruoja ne idėjomis, o skandalų galia?

Jei viešąją darbotvarkę formuoja tokie veikėjai kaip Žemaitaitis, mes prarandame dėmesį esminiams dalykams: švietimo kokybei, ekonominei ateičiai, valstybės saugumui ir t.t.

Dar blogiau – tokia dinamika gali vesti į politinį paralyžių. Jei politinė arena tampa chaoso lauku, kuriame skandalai užgožia sprendimus, realių pokyčių nelieka. Ar galime ilgai išgyventi valstybėje, kurioje valdžia priversta reaguoti ne į realias problemas, o į viešosios erdvės manipuliacijas?

Klausimas, kuris turėtų kelti didžiausią nerimą – kas mūsų laukia? Ar išsaugosime politinę brandą, ar lemsime savo ateitį tiems, kurie geriausiai moka manipuliuoti emocijomis?

Kaip Lietuva galėtų pasinaudoti Žemaitaičiu?

Vietoj to, kad aklai reaguotume į kiekvieną jo provokaciją ar pasisakymą, Lietuva galėtų Žemaitaitį paversti indikatoriumi – tam tikru lakmuso popierėliu, rodančiu, kokie klausimai visuomenėje sukelia didžiausią įtampą. Jei jis sulaukia palaikymo, vadinasi, yra problemų, kurias valdžia ignoruoja arba sprendžia nepakankamai aiškiai.

Pavyzdžiui, jei Žemaitaitis viešai kalba apie didėjantį socialinį atotrūkį ar nepasitikėjimą valdžia, vietoj paprasto pasmerkimo politikai galėtų įvertinti, kokios priežastys skatina šį nepasitenkinimą. Ar tikrai egzistuoja spraga tarp žmonių ir valdžios? Kaip ją galima užpildyti ne populizmu, o realiais veiksmais?

Kita strategija – aktyviai perimti viešosios erdvės kontrolę. Kai Žemaitaitis kelia naują skandalą, valdžia neturėtų tiesiog gintis – vietoj to, ji galėtų naudoti šią situaciją kaip galimybę pristatyti svarbias reformas ir paaiškinti jų būtinumą. Viešoji komunikacija neturėtų tapti desperatišku skandalų gesinimu, o kryptinga diskusijų vedimo priemone.

Galiausiai, Žemaitaitis gali tapti pavyzdžiu to, kaip veikia populizmas ir kaip visuomenė gali nuo jo apsisaugoti. Jei norime išmokti pamoką, turime ne tik reaguoti į tokias figūras, bet ir aiškiai suprasti, kaip jos veikia, ką jos signalizuoja ir kaip išvengti jų ilgalaikės įtakos.

Politinės brandos išbandymas: ar Lietuva pasirinks idėjas, o ne skandalus?

Pagrindinis klausimas išlieka tas pats: ar leisime politikai tapti teatru, kuriame pergalę lemia ne argumentų svoris, o gebėjimas įaudrinti minią?

Politikos brandumas matuojamas ne skandalų dažnumu, o tuo, kiek ji pajėgi priimti sprendimus, turinčius ilgalaikį poveikį valstybei. Jei leisime, kad politinę darbotvarkę formuotų tik provokacijos ir populistiniai pasisakymai, prarasime galimybę kurti ateitį, kurioje vyrauja ne emocinis triukšmas, o atsakingas valdymas.

Žemaitaitis – ne problema. Problema yra tai, kad mes jam leidžiame būti svarbia politinės diskusijos dalimi. Jeigu norime stiprios, augančios valstybės, turime nustoti reaguoti į kiekvieną garsesnį šūksnį ir pradėti kurti politiką, pagrįstą ne emocijomis, o racionaliu ir atsakingu sprendimų priėmimu.

Lietuvos ateitis priklauso ne nuo tų, kurie garsiausiai kalba, o nuo tų, kurie geba kurti viziją ir dirbti, kad ji taptų realybe. Tad kyla klausimas – ar esame pasirengę šokti pagal savo melodiją, ar vis dar leisime, kad mus šokdintų kiti? Ir šioje vietoje, juokas nebeima – užplūsta neviltis ir liūdesys...

Susimąstykime....