Prie oro taršos laivyba prisideda žymiai daugiau nei automobiliai
Vienas krovininis laivas orą teršia tiek, kiek 50 milijonų automobilių. Tai reiškia, kad vos 15 tokio dydžio laivų išmeta tiek pat teršalų, kiek visas šiandieninis pasaulinis automobilių parkas, kurį sudaro maždaug 750 mln. automobilių[1].
Iš viso, pasaulyje vien šiuo metu gali plaukioja apie 90 000 krovininių laivų. Žinoma, ne visi jie išmeta milžiniškus kiekius teršalų, tačiau net laikantis teršalų išmetimo vidurkio, tokie laivai net išmeta net 500 kartų daugiau teršalų nei visos kelių transporto priemonės kartu sudėjus.
Tai lemia, kad laivyba sukelia 18-30 proc. visos pasaulio taršos azoto oksidais (NOx) ir 9 proc. pasaulinės taršos sieros oksidais (SOx).
Remiantis ekspertų skaičiavimais, vienas didelis laivas per metus gali sukelti net apie 5 000 tonų sieros oksido (SOx) taršos, o tai reiškia, kad laivyba išmeta nuo 3,5 proc. iki 4 proc. visų klimato kaitos teršalų, o net 85 proc. visos šios taršos susitelkia šiauriniame pusrutulyje, kur mes ir gyvename.
Tačiau apie tai viešojoje erdvėje įprastai nekalbama. Kodėl? Juk jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, išsivysčiusios šalys vis griežčiau reglamentuoja automobilių išmetamųjų teršalų kiekį. Tai nulėmė, jog per tris dešimtmečius daugiau kaip 98 proc. pavyko sumažinti azoto oksidų, anglies dioksido ir angliavandenilių išmetimą į aplinką.
Kodėl nėra diskutuojama apie analogiškų taisyklių pritaikymą laivybai? Aiškėja, kad skirtingai nei piliečių automobilius, įvairiais ribojimais apkrauti laivus yra žymiai sudėtingiau, tad to padaryti net nebandoma, o būtent jurisdikcija yra esminė priežastis, kodėl krovininiai laivai nėra reguliuojami.
Net jei ir valstybės gali imti bei pareikalauti, kad laivai laikytųsi šalies įstatymų tik įplaukę į vieną ar kitą pakrantės zoną, tačiau už pakrančių zonų ribų, laivybą reguliuoja Jungtinių Tautų (JT) Tarptautinė jūrų organizacija.
Valstybės privalo priimti jos taisykles ir jų laikytis, tačiau tik prieš keletą metų organizacija pareikalavo, kad iki 2020 m. iš laivų degalų būtų pašalinta 90 proc. sieros, nors su automobilių tarša kovojama žymiai sparčiau ir efektyviau.
Taršą sukelia ne tik seni automobiliai, tačiau būtent jiems skiriamas didžiausias dėmesys
Automobilių tarša ir kovos būdai su ja – viena karščiausių temų, kalbant apie aplinkosaugą, apie laivybą girdime nedaug, o kaip oro tarša? Juk dažnai girdime, kad politikai ar įžymybės yra kritikuojami, kad į aplinkosauginius renginius atvyksta privačiais, aplinką teršiančiais lėktuvais arba keliauja jais tokį atstumą, kokį mes važiuojame iki artimiausio prekybos centro.
Iš tiesų, aviacija yra didelė problema kalbant apie taršą. O teršia ne tik patys lėktuvai, bet ir oro uostai. Vieno neseniai atlikto tyrimo metu nustatyta, kad labiausiai pasaulyje teršiantis oro uostas yra Dubajaus. Per vienerius metus jis išmetė 20,1 mln. tonų CO2, o tai yra maždaug tiek, kiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmeta penkios anglimi kūrenamos elektrinės. Londono Heathrow oro uostas užėmė antrą vietą pagal poveikį klimatui ir per metus išmetė 19,1 mln. tonų CO2.
Net 6-iuose Londono oro uostuose kylantys ir besileidžiantys lėktuvai miesto gyventojams kasmet sukelia tokį pat kenksmingų azoto oksidų ir kietųjų dalelių kiekį, kokį išmeta 3,23 mln. automobilių[2].
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad 20 didžiausių pasaulio oro uostų kartu sudėjus išmeta tiek anglies dioksido, kiek 58 anglimi kūrenamos elektrinės. Kelionių oru kritikai teigė, kad oro uostų keliamos taršos vengimo priemonės yra nepakankamos, o esama situacija kelia pavojų žmonių sveikatai, tačiau iš valdžios atstovų lūpų negirdime raginimų atsisakyti senų orlaivių ar nenaudoti tam tikro tipo degalų.
Aplinkosauginė isterija: 15 minučių miestų idėja ir laimė – nieko neturint
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sako, kad oro tarša yra visuotinė grėsmė žmonių sveikatai, o šiuo metu 99 proc. pasaulio gyventojų gyvena vietovėse, kur tarša viršija saugias ribas. Kasmet tai sukelia 7 mln. ankstyvų mirčių dėl širdies ligų, insulto, lėtinių obstrukcinių plaučių ir ūminių kvėpavimo takų infekcijų.
PSO vadovaujasi įrodymais, kad taršių transporto priemonių patekimo į miestų centrus ribojimas, naudojant švaraus oro ir mažos taršos zonas gali duoti naudos sveikatai. Atlikti tyrimai rodo, kad tokiose zonose sumažėjo visų sveikatos sutrikimų, susijusių su oro tarša, paplitimas.
Būtent tai veda prie tokių radikalių idėjų, tokių kaip „15 minučių miestas“. Šis konceptas viešojoje erdvėje yra plačiai aptarinėjamas jau ne vienerius metus. Iš esmės tai yra miestų planavimo idėja, kuria siekiama, kad miestuose gyvenantiems žmonėms pagrindinės paslaugos būtų teikiamos per ketvirtį valandos kelio pėsčiomis arba dviračiu nuo jų gyvenamosios vietos[3].
Nors dalis ekspertų teigia, jog nėra nieko blogo užtikrinti, kad žmonės galėtų pėsčiomis ar dviračiu nueiti į parduotuvę ar mokyklą, grėsminga gali būti tai, kad kažkas gali nuspręsti, kaip dažnai jūs einate į parduotuvę, paštą ir pan.
Prieš keletą metų Jungtinės Karalystės Oksfordšyro grafystės taryba pritarė eismo filtrų, kurių vykdymą užtikrins kameros šešiose pagrindinėse vietose, sukūrimui. Tai reiškė, kad asmeniniai automobiliai nebūtų įleidžiami be leidimo, kuriuo jie galėtų naudotis ne daugiau kaip 100 dienų per metus, tačiau visoms kitoms transporto priemonėms būtų taikoma išimtis.
Socialiniuose tinkluose tai greitai pasėjo paniką, imta kalbėti apie tai, kad valdžia ir pasaulio galingieji siekia apriboti žmonių judėjimą, imasi jų kontrolės ir viskas prisidengiant aplinkosauginių problemų ir grėsmių naratyvu.
Tačiau tai ne vienintelė gasdinanti idėja. „Jūs nieko neturėsite ir būsite laimingi“, – tai frazė, kurią dažnai vartoja Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) kritikai, kaltinantys WEF siekiu apriboti privačią nuosavybę. Iš tiesų, 2016 m. WEF skirtos danų politikės Idos Auken esėje buvo rašoma:
„Sveiki atvykę į 2030-uosius metus. Sveiki atvykę į mano miestą, o gal geriau sakyti mūsų miestą. Aš nieko neturiu. Man nepriklauso automobilis. Man nepriklauso joks namas. Neturiu jokių prietaisų ar drabužių. Jums tai gali atrodyti keista, bet mums, gyvenantiems šiame mieste, tai labai prasminga“.
Nors šiandien tokie miestai dar neegzistuoja, tačiau žmogus iš tiesų yra raginamas turėti kuo mažiau: mes esame raginami neturėti taršaus automobilio, nepirkti daugybės drabužių arba interjero detalių, visuomenė yra mokoma skolintis, nuomotis, dalintis viskuo, nuo mobiliojo įrenginio, iki dviračio. Tai vieną dieną gali privesti prie visuomenės be nuosavybės.
Tačiau kol kas tai tik ateities diskusijos, o dalis kontrolės mechanizmų jau vyksta dabar ir net Lietuvoje. Pavyzdžiui, šį pavasarį automobilių taršos patikrinimą pradeda vykdyti jau ne policininkai, o aplinkosaugininkai.
Dėl šios naujovės praktinio pritaikymo daug klausimų kilo ne vienam. Juk aplinkosaugininkai staiga įgavo teisę be policijos pagalbos stabdyti ir tikrinti transporto priemones bet kuriuo paros metu. Tai kelia klausimų dėl saugumo: kaip gi atpažinti aplinkosaugininką nepatekus į galimų užpuolikų spąstus?
Vairuotojus neramina ir tai, kad nestojant ir taip nepaklusus aplinkos apsaugos pareigūno nurodymams, gresia bauda iki 1200 eurų, n net ir įvykdžius pareigūno nurodymus, tačiau paaiškėjus, kad automobilis viršija oro taršos normas, aplinkosaugininkai galės ne tik skirti baudą, bet ir iš karto panaikinti techninės apžiūros galiojimą. Vis dėlto, piliečių skundai ir nerimas valdžios pernelyg nesudomino. Toliau yra kalbama apie bendrąjį gėrį ir kovą su tarša.
