Jaunų žmonių nuomonę formuojantis universiteto dėstytojas apie lytį: tai tik pakeičiamas kostiumas
Silpna genderizmo ideologija Lietuvoje ir pasaulyje pasipiktinęs profesorius Artūras Tereškinas be užuolankų rėžia, kad savo lytine tapatybe kaip skirtingais kostiumais manipuliuojantys lyčių gausybės atstovai vis dar nevertinami kaip įprasti visuomenės nariai. O tiksliau – jiems vis dar nesuteikiamos išskirtinės teisės, nes mes paprasčiausiai… bijome lyties.
Tokį reiškinį kaip lyties baimę įvardinantis Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius A. Tereškinas atviras – mūsų šalyje lyties bijo beveik visi (na, išskyrus Žalimą, Šimonytę ir kitus konservatoriškus bei „laisvietiškus“ politikus).
„Jos (lyties) bijo nausėdos, vėgėlės, širinskienės, žemaitaičiai ir net blinkevičiūtės. Lyties nebijau tik aš ir dar keletas individų Lietuvoje. Tiesa, kalbant apie lytį Lietuvoje dažniausiai minima „socialinė lytis“, prie kurios prikabinamas visas maišas baubų ir baimių“, – savo atskirai lyties baimei dedikuotame LRT išspausdintame straipsnyje rašo A. Tereškinas[1].
Jo įsitikinimu, net lietuvių kalbos žodynas skriaudžia daugialyčius, mat jame nėra angliškojo nusakymo į daugybę lyčių turintį asmenį, vertimo (anglų kalboje į tokius asmenis lyties aspektu kreipiamasi „they“, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „jie/jos“).
Profesorius, kuris, beje, dėsto universitete ir taip formuoja studentų nuomonę ir požiūrį į gyvenimą bei kitus dalykus, atvirai pritaria amerikietės Judith Butler išsakytai minčiai apie tai, jog lytis yra „savotiškas kostiumas, kurį galima užsivilkti ir nusivilkti“.
Taigi, VDU dėstytojas atvirai pritaria minčiai, jog svarbiausias dalykas jaunam žmogui ir ne tik šiuo metu turėtų būti ne pirmojo būsto įsigijimas ar išsilavinimas ir laimingų tarpusavio santykių pamatas, bet daugialytystės klausimas – mat tai yra problema, kurią žūtbūt reikia spręsti. Be atidėliojimo.
Lytiškumo varžymu užsiima autoritarinės jėgos
Tuo pačiu didžiosios visuomenės dalies nepritarimą trumpiems šortukams ir ilgiems rožiniams nagams ant stipriosios lyties atstovų (t. y., vyrų), A. Tereškinas vertina kaip reiškinį, kuomet viršų ima autoritarinės ir valstybę pagal savo supratimo lygį kontroliuojančios jėgos.
„Tačiau kad ir kaip autoritarinės jėgos stengtųsi apriboti laisves ir teises, jos nesugebės paneigti to, kad moters ir vyro kategorijos kinta istoriškai ir kontekstualiai. Naujos lyčių sampratos, dariniai ir tapatybės yra neatskiriama mūsų istorijos ir tikrovės dalis“, – įsitikinęs sociologas.
Tai, kad Lietuvos žmonės pritaria, jog biologinių lyčių yra tik dvi, o tai yra vyriškoji ir moteriškoji lytys, A. Tereškinas įvardina kaip atpirkimo ožių ieškojimu. O tais „ožiais“ esą be abejo tampa translyčiai, migrantai, pabėgėliai ir kitos siaurosios etninės grupės.
Belieka iškelti klausimą – o kaipgi ribojamos šių asmenų teisės, kad jie paverčiami tais „atpirkimo ožiais“? Lietuva laisva gyventi visiems – tiek tradicinių pažiūrų, tiek LGBTQ+ bendruomenei save priskiriantiems asmenims. Politikai net atvirai siūlė visoms pusėms daugmaž tinkantį Civilinės partnerystės įstatymo pakeitimo projektą. Tačiau net ir to, panašu, negana.
Nepaisant to, kad dabar taip populiaru jaunimą stumti link bedugnės manipuliuojant jaunų žmonių neišmanymu ir patirties nebuvimu, akivaizdu, kad primetama lyčių įvairovės retorika įstumia ne kur kitur, bet į depresijos liūną, o žmones, pasidavusius naujai madai, palieka amžiams suluošintus.
Šia tema atliktos apklausos net rodo, kad dalis lytį pakeitusių vaikų, suvokdami šių procesų negrįžtamumą, net nori atimti sau gyvybę.
Kaip būtų sprendžiamas lytį pakeitusių vyrų mobilizacijos klausimas
Dar viena įdomesnė tema, susijusi su šiandieninėmis realijomis yra tai, kas įvyktų, jei Lietuvoje prasidėtų karas. Kaip žinia, tokiu atveju šalies neleidžiama palikti valstybę ginti tinkamiems vyriškos lyties atstovams. Taigi, pagal šiandienines normas, jeigu vyras, kuris jaučiasi esantis moterimi, nuspręstų, kad galvos už Lietuvą nedės ir apsimes moterimi pasakydamas, kad tik taip save identifikuoja, nejaugi jam bus leidžiama išvykti? O jei tam būtų pasipriešinta, ar Lietuva nesulauktų sankcijų už žmogaus teisių pažeidimą karo metu?
Kaip žinia, lytinis pranašumas jau naudojamas ir sporto varžybose, kur moterų rungtyse turi teisę dalyvauti vyrai, identifikuojantys save kaip dailiosios lyties atstoves. O štai save identifikuojantys kita lytimi nei iš tiesų yra sportininkai išskirtinai jiems sukurtoje kategorijoje varžytis nenori.
O kurgi norėsi, jei esi prastas bėgikas vyrų kategorijoje, bet pergalę gali išplėšti tarp moterų. Ir tai – ne toks jau ir retas reiškinys. Dėl šios priežasties tokias varžybas panoro uždrausti Alabamos valstija.
Dar sudėtingesnė situacija susidarytų, jei lytys iš tiesų būtų keičiamos it kostiumas – pavyzdžiui, esant blogai nuotaikai, visi galėtume būti moterimis, o kai norėtume didesnio atlyginimo, galėtume apsivilkti vyrišką „kostiumą“ ir panašiai.
O ką daryti, jei save identifikuoji kaip tigrą?
Arba bet kurį kitą gyvūną, ar net nežemiškosios prigimties atstovą. Kodėl tokiu atveju tokiam žmogui neleidžiama dalyvauti šunų ar žirgų lenktynėse ir dėl pergalės kovoti… su pačiais gyvūnais. Kodėl toks žmogus negali lankyti dresūros pamokų, kuriose dalyvauja tik šunys ir jų šeimininkai?
Štai save kaip raudonąją lapę identifikuojantis Džonas iš Noksvilio (JAV) nusprendė, kad savo esybės atskleidimas kaip gyvūno jam buvo tarsi išlaisvinimas[2].
„Pradėjau sapnuoti keistus sapnus, kuriuose fiziškai pasikeisdavau į lapę, ir jie buvo labai tikroviški. O po kurio laiko ir realiame gyvenime tai atrodė visai tikra, tarsi iš tikrųjų turėčiau uodegą, ausis, letenas“, – 2015 metais leidiniui „Vice“ teigė Džonas.
O štai viena moteris save tapatina su šunimi ir žiniasklaidoje ironiškai yra vadinama „Miau“[3]. Laidoje „The Kyle & Jackie O Show“ ji pasakojo kaip miegojo narve ir už tai buvo apdovanota šunų skanėstais.
