<h2>Emocinis valgymas – mūsų kūno nevilties ženklas</h2>
<p>Tikriausiai puikiai žinote tą jausmą, kai skubėdami ryte net neturite laiko suvalgyti pusryčių ir tuščiu skrandžiu bėgate pro duris? Tuomet, artėjant pietų metui, regis, galėtumėte suvalgyti dvigubą ar trigubą porciją įprasto savo pietų „davinio“. O gal, alkis ima ir užklumpa po ilgo pasivaikščiojimo gryname ore ir žaidimų su vaikais ar augintiniais? Tai yra visiškai normalios situacijos, kai ilgesnį laiką nepamaitintas kūnas reikalauja maisto.</p>
<p>Juk alkis yra normali fiziologinė būsena, kuri atsiranda dėl mitybos centro jaudinimo. Šis atsiranda tuomet, kai virškinamajame trakte ir kraujyje sumažėja maisto medžiagų koncentracija. Vis tik, mes ne visada esame alkani. Juk papusryčiavę, papietavę ar pavakarieniavę, įprastai esame sotūs ir nepuolame tuštinti šaldytuvo bei lentynų. Tačiau, ką daryti, jeigu net pavalgius, alkis nedingsta?</p>
<p>Juk kartais žiūrėdami serialą ir nuobodžiaudami, net ir prieš tai būdami sočiai pavalgę, lyg ir netyčiomis suvalgome visą pakelį bulvių traškučių ar plytelę šokolado. Galbūt būdami itin geros nuotaikos, imame ir sulamščiame visą dėžę spurgų arba išsiskyrę su partneriu, savaitėmis kertame nesveiką maistą? Iš tiesų, akis yra tiesiogiai susijęs su mūsų emocijomis, o emocinis valgymas, kai kuriais atvejais tampa ne epizodiniu atveju, tačiau rimta problema.</p>
<p>Psichologai linkę akcentuoti, kad emocinis valgymas parodo, jog asmuo turi kokių nors emocinių problemų ar tiesiog sunkumų, savo emocijas identifikuojant. Tokiu atveju maistas tampa bene vieninteliu pastoviu ir garantuotu, malonumą teikiančiu dalyku, kuriuo prisidengę, galime paslėpti savo emocinį disbalansą. Būtent todėl, emocinio valgymo problemos ignoruoti neturėtume.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/bethany-newman-7lambah_je4-unsplash.jpg" alt="Emocinis alkis" /></p>
<h2>Emocijos minta nesveiku maistu, tačiau mes patys liekame alkani</h2>
<p>Taigi, žvelkime į situaciją paprastai. Fizinį alkį galima lengvai nustatyti: jis neatsiranda lyg iš giedro dangaus. Mes po truputį jaučiame, jog alkstame. Pavyzdžiui, po praleistų pusryčių, per keletą valandų pradedame jausti, kad norime užvalgyti. Pietų metu, jau galime būti ir itin išalkę: mūsų skrandis, o kartu ir prastėjanti nuotaika tai mums aiškiai parodo.</p>
<p>Tuo tarpu kalbant apie emocinį alkį, jis yra itin staigus, spontaniškas ir sunkiai prognozuojamas. Vis tik, jis bene visada susijęs su mūsų pakitusiomis emocijomis ir pasireiškia gana specifinio maisto poreikiu. Pavyzdžiui, pajutę emocinį nuosmūkį tikriausiai šaldytuve neieškosime salotų, o skubėsime užsisakyti didžiulę picą ir atsidarysime gazuoto limonado skardinę. Arba priešingai, panorėsime torto, pyragėlių ar kitų saldumynų: emocijos minta tuo, kas nesveika.</p>
<p>Vis tik, emocinis alkis yra nesąmoningas: mes nesuvokiame, kad jau valgome trečią spurgą, iki tol, kol pastebime, kad dėžutė jau tuščia. Net tuomet, nors ir suvokiame, kad toks elgesys nieko gero nežada, vis tiek nesijaučiame nei patenkinti, nei sotūs. Emocinio alkio kirminas vis tiek erzins skrandį, o patys jausimės it padarę didžiausią nusikaltimą: jausimės gėdingai, it labiausiai prasikaltę, peiksime save dėl to, kad nesustojome laiku[1].</p>
<p>Iš tiesų, nustatyti ar ir jūs kartais pasineriate į emocinio valgymo liūną galima atsakius sau į keletą esminių klausimų:</p>
<ul>
<li>Ar patekus į stresinę situaciją valgote daugiau?</li>
<li>Ar dažnai persivalgote?</li>
<li>Ar atlikus gerą darbą ar sunkią užduotį apdovanojate save maistu?</li>
<li>Ar valgant pasijaučiate saugiau, ramiau, geriau?</li>
</ul>
<p>Jeigu į bent keletą klausimų atsakėte teigiamai, vertėtų sunerimti. Paprasčiausia būtų stebėti savo elgesį, reakciją į emocijomis perkrautas situacijas. Taip pat, pravartu įsiminti keletą taisyklių ir alkio skiriamuosius bruožus.</p>
<p><strong>Fizinis alkis:</strong></p>
<ul>
<li>Atsiranda pamažu ir gali būti atidedamas;</li>
<li>Gali būti numalšinamas bet kokiu maistu;</li>
<li>Greičiausiai bus nustojama valgyti atsiradus sotumo jausmui;</li>
<li>Nesukelia kaltės jausmo.</li>
</ul>
<p><strong>Emocinis alkis:</strong></p>
<ul>
<li>Atsiranda staiga ir turi būti skubiai numalšinamas;</li>
<li>Sukelia specifinį potraukį maistui;</li>
<li>Suvalgoma daugiau nei įprastai;</li>
<li>Paprastai sukelia kaltės jausmą po valgymo[2].</li>
</ul>
<p><img src="77_CDN_URL/images/marc-noorman-6whbfhzrj0k-unsplash.jpg" alt="Valgymo įpročiai" /></p>
<h2>Kai pirštai tiesiasi link šokolado, pamirštame stresą ir įtampą</h2>
<p>Valgis padeda užsimiršti, taip. Tačiau tai tik laikinas emocijų nuslopinimas. Susipykus su artimuoju, patyrus nesėkmę darbe ar tiesiog, jaučiant stresą dėl ateities, pasineriame į maisto liūną. Galbūt kartais tai ir gelbėja: mes trumpam nurimstame, o kitą dieną, vėl visu pajėgumu kimbame sunkumams į atlapus.</p>
<p>Vis tik, emociniam valgymui tapus įpročiu, patys sau sukuriame papildomų iššūkių. Be to, imame papildomai užkandžiauti ir be rimtos priežasties, tiesiog kai nuobodžiaujame: darome tai tiesiog tam, kad jaustume, jog kažkas vyksta. Analogiškai, alkoholikai linksta prie taurelės: juk ne be reikalo sakoma, kad vieni geria kažkam įvykus, o kiti tam, kad kažkas įvyktų.</p>
<p>Geriau suvokdami savo emocinę būseną, galime to išvengti. Ekspertai teigia, kad kartais, mūsų polinkis į emocinį užkandžiavimą yra įprotis, atsineštas iš vaikystės[3]. Jei tėvai mums nuliūdus, nuotaiką pakeldavo ledais ar pyragėliu, taip pat mes elgiamės ir suaugę.</p>
<p>Tiesa, galima manyti, kad emocinis valgymas susijęs tik su neigiamomis emocijomis: iš tiesų, tai nėra tiesa. Ir teigiamos emocijos gali būti siejamos su emociniu valgymu: pavyzdžiui, švenčių metu, kai ant stalo gausybė įvairių skanių patiekalų, o rankos, atrodo, pačios nejučia tiesiasi link baltos mišrainės, o per filmų žiūrėjimo maratoną, suvalgome gal net kilogramą mandarinų.</p>
<p>Vis tik, net ir tokie įpročiai gali būti „išgyvendinami“. Ekspertai pataria ieškoti kitų būdų slopinti blogai nuotaikai ar nuoboduliui[4]. Pavyzdžiui, patiriant stresą ir nerimą, verta išeiti pasivaikščioti arba tiesiog prisileisti vonią ir ramiai atsipalaiduoti joje. Be to, valdyti emocinį užkandžiavimą gali padėti dienoraščio rašymas. Taip stebėtumėte save ir sektumėte atvejus, kai norisi prisivalgyti. Be to, galbūt išaiškėtų tam tikras modelis: kas skatina emocinį valgymą, kokios emocijos, galbūt net žmonės? </p>
<p>Iš tiesų, emocinis valgymas yra savo emocijų valgymas. Mes galime manyti, kad prieš savo emocijas pakovoti neturime šansų, tačiau tai nėra tiesa. Mes galime sutrukdyti mūsų emocijoms paimti viršų ir tai padaryti turime ne maisto, tačiau savo valios dėka. </p>
