Vakcina nuo maro: kodėl skiepas egzistuoja daugiau kaip 100 metų, bet iki šiol nėra naudojamas masiškai

Pirmoji veiksminga vakcina nuo maro buvo sukurta dar 1897 metais

Kai XIX a. pabaigoje trečioji maro pandemija pasiekė Indiją, medicina jau buvo pradėjusi suprasti, kad epidemijas sukelia mikroorganizmai. 1894 m. Honkonge Alexandre’as Yersinas išskyrė maro bakteriją, vėliau pavadintą Yersinia pestis, o vos po kelerių metų prasidėjo bandymai sukurti vakciną.

Vieną svarbiausių proveržių padarė Waldemaras Mordechajus Haffkine’as. Gimęs Odesoje, dirbęs Paryžiaus Pasteuro institute, o vėliau Britų Indijoje, jis jau buvo sukūręs vakciną nuo choleros. 1896 m. Bombėjuje jam buvo pavesta ieškoti būdo sustabdyti plintantį marą.

Haffkine’as augino Yersinia pestis bakterijas laboratorijoje, jas inaktyvavo karščiu ir sukūrė preparatą iš negyvų bakterijų. 1897 m. sausį jis pirmiausia pasiskiepijo pats, o netrukus vakcina pradėta bandyti žmonėms maro apimtose teritorijose.

Per kitus metus vakcinacija Indijoje išaugo iki labai didelio masto. Haffkine’o vakcina tapo pirmuoju realiai plačiai naudotu bandymu apsaugoti žmones nuo maro. Ji nesuteikė tokios patikimos ir ilgalaikės apsaugos, kokios šiandien tikimės iš šiuolaikinių vakcinų, tačiau epidemijos sąlygomis tai buvo milžiniškas medicinos žingsnis.

Senosios vakcinos geriau saugojo nuo buboninio maro nei nuo pavojingiausios pneumoninės formos

Pirmųjų maro vakcinų principas buvo gana paprastas: žmogaus imuninei sistemai pateikiamos nužudytos Yersinia pestis bakterijos, kad organizmas išmoktų jas atpažinti prieš susidurdamas su tikra infekcija.

Tokios visos bakterijos pagrindu pagamintos vakcinos vėliau buvo tobulinamos ir XX a. naudotos įvairiose šalyse. Tačiau ilgainiui išryškėjo keli trūkumai. Preparatai buvo gana reaktyvūs, dažnai sukeldavo stiprią vietinę reakciją, karščiavimą ir kitus nepageidaujamus reiškinius, o apsauga nebuvo vienodai patikima.

Dar svarbesnė problema – pneumoninis maras. Buboniniu maru dažniausiai užsikrečiama per infekuotos blusos įkandimą, o pneumoninis maras gali plisti kvėpavimo takų lašeliais nuo žmogaus žmogui ir negydomas progresuoja itin greitai.

Istorinės inaktyvuotų bakterijų vakcinos turėjo ribotą gebėjimą apsaugoti nuo pneumoninio maro. Būtent todėl naujų vakcinų kūrėjai šiandien siekia preparato, kuris patikimai apsaugotų nuo abiejų pagrindinių ligos formų.

JAV anksčiau buvo naudojama inaktyvuota maro vakcina specialioms rizikos grupėms, tačiau ji nebenaudojama. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) 2026 m. nurodo, kad maro vakcina JAV šiuo metu apskritai nėra prieinama, o naujos kartos preparatai dar nėra tapę komercine vakcina.

Sovietų Sąjungoje išpopuliarėjo gyva susilpninta EV76 vakcina, kurios palikuonys naudojami iki šiol

Kita vakcinų kūrimo kryptis buvo gyvos, tačiau susilpnintos Yersinia pestis bakterijos. Viena žinomiausių tokių linijų tapo EV76.

Ši bakterijos padermė yra susilpninta taip, kad žmogaus organizme paskatintų stiprų imuninį atsaką, tačiau būtų gerokai mažiau pavojinga už laukinę maro bakteriją. Gyva vakcina imituoja natūralią infekciją geriau nei nužudytų bakterijų preparatas, todėl gali sukelti platesnį imuninį atsaką.

EV76 šeimos vakcinos XX a. plačiai naudotos Sovietų Sąjungoje ir kai kuriose kitose šalyse. Jomis buvo skiepijami žmonės natūraliuose maro židiniuose, laboratorijų darbuotojai ir kitos didelės rizikos grupės.

Mokslinė literatūra nurodo, kad tokiomis vakcinomis per dešimtmečius paskiepyti milijonai žmonių. Jos gali sukelti imuninį atsaką tiek prieš buboninį, tiek prieš pneumoninį marą, tačiau Vakaruose jos niekada netapo įprastu pasirinkimu.

Pagrindinė priežastis – gyvoje vakcinoje vis tiek naudojama susilpninta Yersinia pestis bakterija. Tai kelia daugiau saugumo, gamybos standartizavimo ir naudojimo žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, klausimų nei šiuolaikinės subvienetinės vakcinos.

Rusijoje 2026 metais gyva maro vakcina tebėra oficialiai registruota ir gaminama

Skirtingai nei JAV ar daugumoje Vakarų Europos šalių, Rusijoje gyva maro vakcina nėra vien istorinis preparatas.

2026 m. Rusijos vaistų registruose tebėra įrašyta „Вакцина чумная живая“ – gyva vakcina maro profilaktikai. Jos registracijos numeris LSR-005759/08, o gamintojas ir registracijos turėtojas yra Stavropolio mokslinis tiriamasis priešmarinis institutas, priklausantis „Rospotrebnadzor“ sistemai.

Preparatas pateikiamas liofilizuotos formos ir gali būti ruošiamas injekcijoms, odos skarifikacijai arba inhaliaciniam naudojimui. 2026 m. Rusijos vaistų kokybės kontrolės dokumentuose ši vakcina tebėra įtraukta tarp biologinių preparatų, kurių gamybos serijos tikrinamos prieš pateikiant jas į apyvartą.

Rusijoje tai nėra vakcina, kurią paprastai žmogus nusiperka vaistinėje prieš turistinę kelionę. Ji pirmiausia skirta specialiai maro profilaktikai regionuose, kuriuose egzistuoja natūralūs Yersinia pestis židiniai, ir žmonėms, turintiems didesnę profesinę riziką.

Rusijos registruose yra buvę ir kitų gyvų maro vakcinų formų, įskaitant Kirovo karinių mikrobiologijos institutų sukurtus preparatus. Tačiau patikimai 2026 m. gaminamą produktą galima patvirtinti būtent Stavropolio priešmarinio instituto atveju.

Naujos kartos vakcinos nebenaudoja visos maro bakterijos ir taikosi į 2 svarbiausius jos baltymus

Šiuolaikiniai maro vakcinų tyrimai daugiausia nukreipti į 2 Yersinia pestis komponentus – F1 ir V antigenus.

F1 yra bakterijos paviršiuje susidarančios kapsulės baltymas. Jis padeda Yersinia pestis apsisaugoti nuo žmogaus imuninės sistemos ląstelių. V antigenas, dar vadinamas LcrV, yra svarbi bakterijos virulentiškumo sistemos dalis, padedanti Yersinia pestis neutralizuoti šeimininko imuninį atsaką.

Jeigu žmogaus imuninė sistema iš anksto išmokoma atpažinti F1 ir V, antikūnai gali neutralizuoti bakteriją dar prieš jai išplintant organizme.

Tokios vakcinos vadinamos subvienetinėmis, nes jose nėra visos gyvos bakterijos. Imuninei sistemai pateikiami tik konkretūs jos komponentai.

Tai teoriškai suteikia didelį saugumo pranašumą prieš EV76 tipo gyvas vakcinas. Problema ta, kad maro atveju mokslininkams reikia įrodyti ne vien tai, kad vakcina sukelia antikūnų susidarymą, bet ir tai, kad tie antikūnai realiai apsaugo žmogų nuo labai retos, tačiau potencialiai mirtinos infekcijos.

Kinijos F1 ir V vakcina pasiekė II fazės klinikinius tyrimus

Vieną pažangiausių subvienetinių vakcinų programų vykdo Kinija.

„Lanzhou Institute of Biological Products“ sukūrė vakciną, kurioje naudojamas natūralus F1 antigenas ir rekombinantinis V antigenas. Preparatas buvo tiriamas kartu su Jiangsu provincijos ligų kontrolės centru.

IIa fazės tyrime dalyvavo 240 sveikų 18–55 metų suaugusiųjų. Jiems buvo leidžiamos 2 vakcinos dozės 28 dienų intervalu. Tyrime vertintos 15 ir 30 mikrogramų F1 bei V antigenų dozės.

Rezultatai parodė antikūnų atsaką į abu antigenus, o vienerių metų stebėjimas parodė, kad F1 atsakas išliko geriau nei atsakas į V antigeną.

Vėliau pradėtas didesnis IIb fazės tyrimas. ClinicalTrials.gov įraše nurodyta 720 dalyvių ir 30 mikrogramų F1 bei 30 mikrogramų rekombinantinio V antigeno vakcina.

Tai rodo, kad Kinijos kandidatas yra gerokai pažengęs toliau nei laboratorinių bandymų stadija. Tačiau 2026 m. nėra pagrindo jo vadinti plačiai gyventojams prieinama standartine maro vakcina. Tai klinikinės plėtros programa.

JAV kurta rF1V vakcina taip pat pasiekė II fazę, tačiau komercine vakcina netapo

Jungtinėse Valstijose daug metų kuriamos vakcinos pirmiausia siejamos ne vien su natūraliais maro protrūkiais, bet ir su biologinio saugumo poreikiais.

Yersinia pestis priskiriama patogenams, galintiems kelti biologinio ginklo grėsmę. Pneumoninė forma ypač pavojinga todėl, kad bakterija gali būti perduodama aerozoliniu būdu.

Vienas geriausiai ištirtų JAV kandidatų buvo rekombinantinė rF1V vakcina, jungianti 2 pagrindinius maro antigenus. II fazės klinikinį tyrimą rėmė „DynPort Vaccine Company“, priklausanti GDIT.

Tyrimai parodė, kad preparatas sukelia specifinių antikūnų atsaką, tačiau iki įprastai registruotos ir komerciškai prieinamos vakcinos programa nenuėjo.

CDC dabartinėje informacijoje aiškiai nurodo, kad Jungtinėse Valstijose maro vakcina nebėra prieinama ir kad naujos vakcinos dar kuriamos.

Oksfordo ChAdOx1 maro vakcina panaudojo tą pačią technologinę platformą, kuri išgarsėjo per COVID-19 pandemiją

Dar kitokį kelią pasirinko Oksfordo universiteto tyrėjai. Jų ChAdOx1 Plague vakcina naudoja susilpnintą, žmogaus organizme nesidauginantį adenovirusinį vektorių.

Tai tos pačios technologinės šeimos platforma, kuri buvo naudojama kuriant Oksfordo ir „AstraZeneca“ COVID-19 vakciną. Šiuo atveju vektorius pateikia imuninei sistemai genetinę informaciją apie Yersinia pestis F1 ir V antigenus.

2021 m. Oksforde pradėtas I fazės klinikinis tyrimas. Vėliau vakcina išbandyta ir Ugandoje, kur atliktas atskiras Ib fazės tyrimas.

2026 m. paskelbta informacija rodo, kad abiejuose tyrimuose vakcinos kandidatas buvo toleruojamas ir sukėlė imuninį atsaką. Jungtinės Karalystės tyrime dalyvavo 45, Ugandoje – 36 savanoriai. Stipresnis antikūnų atsakas nustatytas po 2 dozių.

Tačiau esminis klausimas dar neišspręstas: nėra žinoma, koks antikūnų lygis žmogų patikimai apsaugo nuo tikro maro. Tyrėjai todėl svarsto galimybę turėti eksperimentinės vakcinos atsargų, kurias būtų galima panaudoti didesniam klinikiniam tyrimui kilus tinkamam protrūkiui.

Maro vakciną sukurti paradoksaliai sunku todėl, kad pati liga šiandien yra per reta

Tai vienas keisčiausių vakcinologijos paradoksų. Maras yra labai pavojinga liga, tačiau būtent tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmonių susirgimų yra palyginti nedaug, apsunkina vakcinos efektyvumo įrodymą.

Trečios fazės vakcinų tyrimuose paprastai lyginami tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių paskiepytų ir nepaskiepytų žmonių bei stebima, kiek jų susirgo. Maro atveju tokį tyrimą surengti labai sunku, nes vienoje vietoje ir vienu metu paprastai nėra pakankamai atvejų.

Žmonių tyčia užkrėsti Yersinia pestis negalima. Todėl mokslininkams tenka remtis gyvūnų modeliais, antikūnų koncentracija ir kitais imuninio atsako žymenimis, bandant nustatyti, ar jie patikimai prognozuoja apsaugą žmonėms.

Papildoma problema – maras turi kelias klinikines formas. Vakcina turi apsaugoti ne vien nuo dažniausio buboninio maro, bet idealiu atveju ir nuo pneumoninės formos, kuri biologinio saugumo požiūriu kelia didžiausią susirūpinimą.

Todėl naujos kartos vakcinos technologiškai atrodo perspektyvios, tačiau galutinis jų efektyvumo įrodymas yra sudėtingesnis nei daugelio dažnų infekcinių ligų atveju.

Pasaulio sveikatos organizacija nerekomenduoja masinės vakcinacijos nuo maro

2026 m. rugsėjį atnaujintoje Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) informacijoje nurodoma, kad vakcinacija nuo maro nėra rekomenduojama plačiajai visuomenei.

Skiepai gali būti svarstomi didelės rizikos grupėms, pavyzdžiui, laboratorijų darbuotojams, kurie nuolat dirba su Yersinia pestis, ir tam tikromis aplinkybėmis sveikatos priežiūros darbuotojams.

Tam yra praktinė priežastis. Šiuolaikinis maras yra zoonozinė liga, kurios natūralūs židiniai išlikę įvairiose pasaulio dalyse, tačiau žmonių atvejai yra reti ir geografiškai riboti. Daugumai žmonių tikimybė kada nors susidurti su Yersinia pestis yra itin maža.

PSO todėl prioritetą teikia ankstyvam atvejų nustatymui, antibiotikams, kontaktų stebėjimui, apsaugos priemonėms dirbant su pneumoniniu maru sergančiais pacientais ir blusų bei graužikų kontrolės priemonėms.

Skirtingai nei XIV a., šiandien maras yra gydoma bakterinė infekcija. Laiku paskirti antibiotikai gali išgelbėti žmogaus gyvybę, nors delsimas, ypač pneumoninio maro atveju, išlieka labai pavojingas.

Naujos maro vakcinos kuriamos ir kaip pasirengimo būsimai epidemijai bei biologinei grėsmei priemonė

Maro vakcinos tyrimai nesibaigė todėl, kad Yersinia pestis neišnyko. Bakterija tebėra laukinių graužikų ir jų blusų populiacijose Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje, o natūralių židinių visiškai sunaikinti praktiškai neįmanoma.

Kita priežastis – pneumoninio maro epidemijų potencialas. PSO Yersinia pestis yra įtraukusi į patogenų, kuriems svarbus pasirengimas medicininėmis atsako priemonėmis, sąrašą, o 2018 m. paskelbė tikslinį būsimos maro vakcinos profilį.

Pageidaujama naujos kartos vakcina turėtų apsaugoti nuo buboninio ir pneumoninio maro, būti saugesnė už senas gyvas vakcinas, greitai sukurti imunitetą ir būti tinkama naudoti epidemijos metu.

Todėl šiandien lygiagrečiai egzistuoja 3 vakcinų pasauliai: daugiau nei šimtmetį skaičiuojanti istorinių inaktyvuotų vakcinų patirtis, Rusijoje tebenaudojamos gyvos susilpnintos Yersinia pestis vakcinos ir naujoji F1/V subvienetinių bei virusinių vektorių vakcinų karta, kuri dar turi įrodyti, kaip gerai apsaugo žmogų realaus maro protrūkio metu.