JAV ir Rusija svarsto „Nord Stream“ sugrįžimą – dujų sandoris galėtų perbraižyti Europos energetikos žemėlapį

„Reuters“ skelbia apie JAV ir Rusijos derybas

JAV ir Rusijos pareigūnai svarsto modelį, pagal kurį amerikiečių kapitalas galėtų būti įtrauktas į „Nord Stream“ dujotiekių projektą ir sudaryti sąlygas ateityje vėl pardavinėti rusiškas dujas Europai. Spalio 8 d. apie tai paskelbė „Reuters“, remdamasi penkiais su diskusijomis susipažinusiais šaltiniais. Agentūros duomenimis, tarp pagrindinių pokalbių dalyvių yra JAV prezidento Donaldo Trumpo žentas ir specialusis pasiuntinys Jaredas Kushneris bei Vladimiro Putino patarėjas Kirilas Dmitrijevas.

Tačiau antraštę apie „Nord Stream“ atnaujinimą svarbu suprasti tiksliai. „Reuters“ nepraneša, kad JAV ir Rusija jau susitarė paleisti dujotiekį arba kad dujų tiekimas galėtų būti pradėtas artimiausiu metu. Kalbama apie politines ir verslo konsultacijas, kuriose ieškoma konstrukcijos, galinčios JAV kapitalą įtraukti į energetinius santykius tarp Rusijos ir Europos. Vienas JAV pareigūnas agentūrai netgi pabrėžė, kad „pastaruoju metu“ tiesioginių diskusijų dėl „Nord Stream“ nebuvo, nors kiti šaltiniai teigia, kad projektas tebėra platesnių JAV ir Rusijos ekonominių derybų darbotvarkėje.

Šis skirtumas esminis. Šiuo metu nėra nei Vokietijos sutikimo priimti rusiškas dujas per Baltijos jūrą, nei panaikintų JAV ir Europos apribojimų, nei parengto komercinio susitarimo. Be to, Europos Sąjunga jau yra priėmusi teisės aktą, numatantį visišką rusiškų dujų importo nutraukimą. Todėl dabar kalbama ne apie techninį vožtuvo atsukimą, o apie bandymą pakeisti politines ir teisines sąlygas, kurios nuo 2022 m. susiformavo Europos energetikoje.

J. Kushnerio ir K. Dmitrijevo pokalbiuose „Nord Stream“ yra dalis platesnio JAV ir Rusijos ekonominio paketo

„Reuters“ informacija rodo, kad „Nord Stream“ nėra izoliuotas projektas. J. Kushneris ir K. Dmitrijevas pastarosiomis savaitėmis buvo susitikę Maskvoje ir Niujorke, o diskusijose aptariamos ir kitos galimos JAV bei Rusijos energetikos iniciatyvos. K. Dmitrijevas rugsėjį taip pat susitiko su JAV energetikos ir iždo departamentų atstovais.

Lygiagrečiai aptariamas Rusijos bendrovės „Lukoil“ turto užsienyje pardavimo variantas. Pasak „Reuters“ šaltinių, į galimą pirkėjų konsorciumą galėtų įeiti JAV Tarptautinė plėtros finansų korporacija (DFC) ir investuotojai iš Kataro bei Jungtinių Arabų Emyratų. Sandoriui reikėtų atitinkamai keisti arba panaikinti sankcijas.

Tai leidžia matyti platesnę schemą. D. Trumpo aplinkoje dalis taikos diplomatijos Ukrainos klausimu siejama su ekonominių interesų kūrimu: jeigu JAV kapitalas turėtų finansinį interesą Rusijos energetikos infrastruktūroje, atsirastų papildoma ekonominė paskata ilgalaikiam politiniam susitarimui. J. Kushneris tokią logiką yra siejęs su vadinamaisiais klestėjimo arba ekonominės tarpusavio priklausomybės susitarimais.

Kritikai į tą pačią konstrukciją žiūri visiškai kitaip. Jų vertinimu, JAV ir Rusijos bendras ekonominis interesas galėtų reikšti, kad Europos energetikos ir saugumo klausimai būtų sprendžiami Vašingtono ir Maskvos derybose, nors dujas turėtų pirkti pati Europa. Būtent čia ir atsiranda pagrindinis būsimo „Nord Stream“ sandorio paradoksas: dujotiekis yra tarp Rusijos ir Vokietijos, tačiau dėl jo ekonominės ateities šiuo metu kalbasi pirmiausia amerikiečiai ir rusai.

Iš keturių „Nord Stream“ vamzdžių po 2022 metų sprogimų veikti teoriškai galėtų tik viena „Nord Stream 2“ linija

„Nord Stream“ iš tikrųjų nėra vienas vamzdis. Po Baltijos jūra buvo nutiestos 4 lygiagrečios linijos: 2 priklauso „Nord Stream 1“, dar 2 – „Nord Stream 2“ sistemai. Kiekviena linija projektuota maždaug 27,5 mlrd. kubinių metrų dujų metiniam pajėgumui, todėl abiejų sistemų teorinis bendras pajėgumas siekė apie 110 mlrd. kubinių metrų per metus.

„Nord Stream 1“ pradėjo veikti 2011 m. ir ilgainiui tapo vienu svarbiausių Rusijos dujų eksporto į Vokietiją maršrutų. „Nord Stream 2“ buvo baigtas 2021 m., tačiau komercinio leidimo taip ir negavo. Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Vokietija sustabdė jo sertifikavimo procesą.

2022 m. rugsėjo mėnesį povandeniniai sprogimai pažeidė 3 iš 4 „Nord Stream“ sistemos linijų. Abi „Nord Stream 1“ linijos ir viena „Nord Stream 2“ linija buvo smarkiai apgadintos. Viena „Nord Stream 2“ linija liko fiziškai nepažeista.

Būtent apie šią liniją Maskva pastaraisiais metais kalba kaip apie potencialiai greitai paleidžiamą maršrutą. V. Putinas 2026 m. birželį viešai teigė, kad per ją Vokietijai galėtų būti tiekiama iki maždaug 28 mlrd. kubinių metrų dujų per metus – tai beveik atitinka vienos linijos projektinį 27,5 mlrd. kubinių metrų pajėgumą.

Tačiau fizinis vamzdžio vientisumas dar nereiškia, kad juo rytoj galima pradėti komercinį tiekimą. Reikėtų patikrinti daugiau kaip ketverius metus nenaudotos infrastruktūros būklę, atlikti bandymus, išspręsti operatoriaus, draudimo, sertifikavimo, sankcijų ir tiekimo sutarčių klausimus. Politinis leidimas šiuo metu yra dar didesnė kliūtis nei techninis pasirengimas.

Amerikiečių investuotojas galėtų pakeisti projekto nuosavybės struktūrą

Vienas įdomiausių „Reuters“ pranešimo elementų – JAV investuotojo įtraukimas. Kol kas nėra paskelbta, kokią konkrečiai dalį, bendrovę ar ekonomines teises amerikiečiai galėtų įsigyti. Todėl bet kokia tiksli būsimo sandorio struktūra šiuo metu būtų spekuliacija.

Pirmojo „Nord Stream“ operatoriaus „Nord Stream AG“ kontrolinis 51 proc. akcijų paketas priklauso „Gazprom“. Likusias akcijas turi Vakarų Europos energetikos bendrovės: „Wintershall Dea“ ir E.ON – po 15,5 proc., Nyderlandų „Gasunie“ ir Prancūzijos ENGIE – po 9 proc. „Nord Stream 2“ struktūra kitokia: projekto bendrovę kontroliuoja „Gazprom“, o Vakarų energetikos grupės anksčiau prisidėjo finansuodamos statybą.

Teoriškai amerikiečių kapitalas galėtų būti įtrauktas keliais būdais – per operatoriaus akcijas, infrastruktūros finansavimą, transportavimo pajamų dalį arba visiškai naują komercinę struktūrą. Tačiau nė vienas toks modelis savaime neišspręstų svarbiausios problemos: dujos vis tiek būtų išgaunamos Rusijoje.

2026 m. įsigaliojusiame ES reglamente draudimas apibrėžtas pagal dujų kilmę ir eksportą iš Rusijos. Tai reiškia, kad vien faktas, jog tarp „Gazprom“ ir Europos pirkėjo atsirastų JAV investuotojas ar amerikietiška bendrovė, nepaverstų rusiškų dujų nerusiškomis. Norint reguliariai atnaujinti tiekimą, reikėtų keisti arba panaikinti ES nustatytą teisinę sistemą, o ne vien perrašyti projekto akcininkų sąrašą.

ES jau priėmė teisės aktą, pagal kurį rusiškos dujos iš Europos rinkos turi pasitraukti iki 2027 metų pabaigos

Ši aplinkybė yra didžiausia kliūtis bet kokiam ilgalaikiam „Nord Stream“ sugrįžimui. 2026 m. vasarį įsigaliojo Reglamentas (ES) 2026/261, numatantis laipsnišką, tačiau nuolatinį rusiškų gamtinių dujų importo nutraukimą.

Nauji arba po 2025 m. birželio 17 d. pakeisti tiekimo susitarimai jau patenka į draudimo režimą. Anksčiau sudarytoms sutartims numatyti pereinamieji laikotarpiai. Rusiškos suskystintos gamtinės dujos pagal ilgalaikes sutartis turi būti pašalintos iš ES rinkos nuo 2027 m. pradžios, o vamzdynais tiekiamų rusiškų dujų importas pagal ilgalaikes sutartis turi baigtis 2027 m. rudenį. Tik išimtinėmis aplinkybėmis galutinis terminas gali būti šiek tiek atidėtas dėl saugyklų užpildymo problemų.

Reglamento formuluotė itin svarbi: draudžiamos vamzdynais tiekiamos gamtinės dujos, kurios yra kilusios iš Rusijos arba tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos eksportuojamos. Todėl „Nord Stream“ paleidimas nėra vien sankcijų vienai bendrovei panaikinimo klausimas. Reikėtų politiškai peržiūrėti vieną pagrindinių pastarųjų metų ES energetikos politikos sprendimų.

Būtent todėl vienas JAV pareigūnas „Reuters“ sakė, kad susitarimas vidutinės trukmės laikotarpiu atrodo mažai tikėtinas. Net jeigu D. Trumpo administracija pakeistų JAV sankcijas, Vašingtonas negali vienašališkai panaikinti ES teisės.

Vokietijos vyriausybė kol kas kategoriškai nepritaria „Nord Stream“ atidarymui

Kita esminė kliūtis yra Vokietija. Būtent jos teritorijoje baigiasi dujotiekio linijos, todėl be Berlyno politinio ir reguliacinio sutikimo projektas negalėtų funkcionuoti.

Vokietijos ekonomikos ir energetikos ministerijos atstovė „Reuters“ nurodė, kad rusiškoms dujoms ir „Nord Stream“ taikomi galiojantys apribojimai, Vokietija rado alternatyvių tiekimo šaltinių, o bet kokiam dujotiekio atidarymui reikėtų federalinės vyriausybės pritarimo. Dabartinė Friedricho Merzo vyriausybė tokios iniciatyvos neremia.

Po 2022 m. Vokietija sparčiai plėtė suskystintų gamtinių dujų (SGD) importo infrastruktūrą ir didino tiekimą iš Norvegijos bei kitų šaltinių. Tai kainuoja daugiau nei ankstesnis ilgalaikis rusiškų vamzdynų dujų modelis, tačiau Berlynas energetinę priklausomybę nuo Maskvos šiandien vertina ir kaip nacionalinio saugumo problemą.

Vokietijos politikoje vis dėlto egzistuoja visiškai priešinga pozicija. „Alternatyva Vokietijai“ – AfD – pasisako už ekonominių ryšių su Maskva atkūrimą ir rusiškų dujų grąžinimą. „Reuters“ rugsėjį pranešė, kad K. Dmitrijevas ir AfD vadovai planuoja atskiras derybas 2027 m., jeigu atsirastų politinės sąlygos taikos susitarimui dėl Ukrainos.

Taigi „Nord Stream“ klausimas Vokietijoje jau tampa ne vien energetikos, bet ir vidaus politikos tema. Jeigu aukštos dujų kainos išliks, ekonominis argumentas dėl pigesnių vamzdynų dujų gali stiprėti, tačiau dabartinė federalinė valdžia tokį sugrįžimą sieja su nepriimtina strategine priklausomybe.

Europos dujų kainų šuolis paaiškina, kodėl „Nord Stream“ tema apskritai vėl atsirado politinėje darbotvarkėje

Jeigu Europos dujų rinka būtų perteklinė ir kainos žemos, politinė diskusija apie „Nord Stream“ tikriausiai turėtų gerokai mažiau svorio. Tačiau 2026 m. rudenį situacija visiškai kitokia. Karas Artimuosiuose Rytuose, problemos Persijos įlankoje ir Hormūzo sąsiauryje bei sutrikęs Kataro SGD eksportas vėl padidino Europos priklausomybę nuo brangių ir geopolitinių rizikų veikiamų pasaulinės SGD rinkos krovinių.

Spalio pradžioje pagrindinio Europos TTF dujų indekso kaina laikėsi maždaug 70–80 Eur/MWh zonoje ir buvo daugiau nei dvigubai aukštesnė nei prieš metus. ES dujų saugyklos spalio pradžioje buvo užpildytos mažiau nei 73 proc., gerokai prasčiau nei įprastai šiuo metų laiku. Tai nereiškia, kad Europai būtinai pritrūks dujų, tačiau žiemos pradžioje ji tampa jautresnė šaltiems orams ir SGD tiekimo sutrikimams.

Tokioje rinkoje 27–28 mlrd. kubinių metrų potencialus papildomas vamzdynų tiekimas jau būtų reikšmingas. Tai sudarytų mažiau nei kadaise visų „Nord Stream“ sistemų galėtas transportuoti kiekis, tačiau rinkos kainai įtaką daro ne vien absoliutus dujų kiekis. Papildoma stabili pasiūla gali sumažinti brangiausio ribinio SGD krovinio poreikį, o būtent tokie kroviniai dažnai nustato Europos rinkos kainą.

Todėl Maskvos argumentas paprastas: rusiškos vamzdynų dujos galėtų būti tiekiamos pigiau nei dalis pasaulinėje rinkoje perkamų SGD. Tačiau pigesnės dujos trumpuoju laikotarpiu ir mažesnė energetinė rizika ilguoju laikotarpiu nėra tas pats dalykas. Būtent dėl šios dilemos Europa po 2022 m. ir pasirinko brangesnę, bet labiau diversifikuotą tiekimo struktūrą.

Rusijai „Nord Stream“ atnaujinimas reikštų ne vien pajamas, bet ir strateginį sugrįžimą į Europos energetikos rinką

Rusijos dujų sektoriui Europos rinkos praradimas buvo didžiulis smūgis. Rusijos vamzdynų dujų eksportas į Europą 2025 m. sumažėjo iki maždaug 18 mlrd. kubinių metrų – žemiausio lygio nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio. Palyginimui, iki energetinės krizės ir karo Rusija į Europą tiekdavo gerokai daugiau kaip 100 mlrd. kubinių metrų per metus.

Maskvai viena veikianti „Nord Stream 2“ linija galėtų atverti iki maždaug 27,5 mlrd. kubinių metrų metinį kanalą – daugiau nei visas dabartinis Rusijos vamzdynų eksportas į Europos rinką. Net jei realus tiekimas būtų mažesnis, ekonominis efektas būtų reikšmingas.

Dar svarbesnė būtų politinė reikšmė. Rusija galėtų parodyti, kad 2022–2026 m. Europos energetinis atsiskyrimas nėra negrįžtamas ir kad ekonominiai interesai ilgainiui gali nugalėti sankcijų politiką. Maskvai tai būtų ne vien „Gazprom“ pajamų šaltinis, bet ir precedentas santykiams su Vakarais normalizuoti.

„Nord Stream“ taip pat leidžia tiekti dujas tiesiogiai į Vokietiją, apeinant tranzito valstybes Rytų Europoje. Būtent ši savybė nuo pat projekto pradžios kėlė didelį susirūpinimą Lenkijai, Baltijos šalims ir Ukrainai.

JAV investuotojas galėtų uždirbti iš rusiškų dujų ir kartu suteikti Vašingtonui svertą prieš Maskvą bei Europą

Iš pirmo žvilgsnio JAV dalyvavimas „Nord Stream“ projekte atrodo paradoksalus. Vašingtonas daugelį metų kritikavo dujotiekį, sankcionavo „Nord Stream 2“ ir skatino Europą pirkti daugiau amerikietiškų SGD. JAV energetikos sektorius tiesiogiai konkuruoja su rusiškomis vamzdynų dujomis Europos rinkoje.

Tačiau naujas modelis galėtų šį konfliktą pakeisti. Jeigu JAV kapitalas taptų projekto dalininku arba gautų dalį prekybos ir transportavimo pajamų, Vašingtonas uždirbtų ir iš rusiškų dujų srauto. Tokiu atveju ekonominis pasirinkimas būtų nebe vien „JAV LNG prieš Rusijos dujas“, nes amerikietiški interesai atsirastų abiejose grandinės pusėse.

Tai taip pat suteiktų JAV politinį svertą. Rusijai būtų sunkiau vienašališkai naudoti tiekimą kaip politinį instrumentą, jeigu dujotiekio finansinėje ar komercinėje struktūroje dalyvautų amerikiečių kapitalas ir JAV valstybės institucijos.

Tačiau atsirastų ir priešinga rizika. Europos energijos kaina galėtų tapti priklausoma nuo JAV ir Rusijos susitarimų, o Europos Sąjunga prarastų dalį savo savarankiškumo energetikos politikoje. Būtent todėl potencialus projektas gali būti patrauklus Vašingtonui ir Maskvai, bet gerokai mažiau patrauklus kai kurioms Europos sostinėms.

Ukrainai „Nord Stream“ sugrįžimas būtų strateginis pralaimėjimas net ir pasibaigus karui

Ukraina nuo pat pirmųjų „Nord Stream“ projektų etapų jiems priešinosi, nes vamzdynai leidžia Rusijai pasiekti Vakarų Europą apeinant Ukrainos teritoriją. Iki 2025 m. pradžios dalis rusiškų dujų į Europą dar keliavo per Ukrainos tranzito sistemą, tačiau, pasibaigus tranzito sutarčiai, šis srautas sustojo.

„Nord Stream“ atnaujinimas reikštų, kad Rusijai ateityje nebereikėtų atkurti reikšmingo tranzito per Ukrainą norint susigrąžinti Vokietijos rinką. Kyjivui tai reikštų ne tik prarastas potencialias tranzito pajamas, bet ir mažesnę strateginę Ukrainos dujų infrastruktūros reikšmę Europos energetikos sistemoje.

Dar svarbesnis būtų politinis signalas. Jeigu po karo Rusija gana greitai sugrįžtų į Europos energetikos rinką ir pradėtų gauti dideles pajamas iš dujų, Ukrainoje tai neišvengiamai būtų vertinama kaip dalinis Maskvos ekonominės izoliacijos panaikinimas.

Todėl „Nord Stream“ klausimas gali tapti ir būsimos taikos sutarties dalimi. JAV galėtų argumentuoti, kad ekonominės naudos suteikimas abiem pusėms padidina taikos tvarumą. Ukraina ir dalis Rytų Europos valstybių gali priešingai teigti, kad energetinių pajamų grąžinimas Rusijai sumažintų ilgalaikę atgrasymo galią.

Lietuvai „Nord Stream“ dujos nebūtų būtinos, tačiau jų sugrįžimas galėtų paveikti dujų kainą visame regione

Lietuva nuo 2022 m. nebeimportuoja rusiškų dujų, SGD, naftos ar elektros. Klaipėdos SGD terminalas, jungtis GIPL su Lenkija ir infrastruktūra Latvijos kryptimi leidžia šalies bei regiono poreikius padengti iš kitų šaltinių. 2026 m. rugsėjį „Ignitis“ papildomai pasirašė pirmąjį dešimties metų ilgalaikį susitarimą dėl JAV dujų tiekimo, kuris nuo 2027 m. turėtų suteikti dalį Lietuvos buitiniams vartotojams reikalingo kiekio.

Todėl tiesioginės energetinės būtinybės Lietuvai grįžti prie „Gazprom“ nėra. Tačiau Europos dujų rinkos yra tarpusavyje susijusios, o Lietuvos kainodarai įtaką daro ir TTF indeksas. Jeigu didelis papildomas Rusijos vamzdynų dujų kiekis sumažintų Vokietijos ir visos Šiaurės Vakarų Europos didmenines kainas, dalis šio efekto galėtų persiduoti ir Baltijos šalims.

Kita medalio pusė – strateginis saugumas. Lietuvos energetinė politika nuo 2014 m. buvo kuriama būtent tam, kad viena valstybė negalėtų kontroliuoti kritinės dujų tiekimo grandinės. Todėl net ekonomiškai pigesnės rusiškos dujos Baltijos regione vertinamos platesniame nacionalinio saugumo kontekste.

Tai reiškia, kad „Nord Stream“ atnaujinimas Lietuvai būtų ne pasirinkimas, ar pirkti dujas tiesiai iš Rusijos. Tai būtų klausimas, kokia apskritai tampa Europos energetikos architektūra ir ar ES išlaiko po 2022 m. pasirinktą strategiją.

Ekonomiškai „Nord Stream“ paleidimas įmanomas, tačiau politiškai jam reikėtų apversti beveik visą po 2022 metų sukurtą Europos energetikos politiką

Techninė pusė yra pati paprasčiausia šios lygties dalis. Viena „Nord Stream 2“ linija, sprendžiant iš turimos informacijos, fiziškai liko nepažeista ir teoriškai galėtų transportuoti apie 27,5 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Rusija turi pakankamai išteklių jai užpildyti, o Vokietijos ir Europos dujų tinklai fiziškai tebėra sujungti su „Nord Stream“ sausumos infrastruktūra.

Ekonominis argumentas taip pat egzistuoja. 2026 m. rudenį Europoje dujos brangios, saugyklų užpildymas atsilieka, o pasaulinė SGD prekyba tapo jautri Artimųjų Rytų konfliktui. Papildomos vamzdynų dujos teoriškai galėtų mažinti didmenines kainas, o Rusija gautų naujų eksporto pajamų. JAV kapitalas, jeigu jis taptų projekto dalimi, galėtų uždirbti iš prekybos ir infrastruktūros.

Tačiau teisinė bei politinė pusė juda visiškai priešinga kryptimi. ES jau priėmė privalomą rusiškų dujų atsisakymo reglamentą. Vokietijos vyriausybė priešinasi projekto atnaujinimui. Lenkija ir Baltijos šalys daugelį metų „Nord Stream“ vertino kaip strateginio saugumo problemą. Ukraina dujotiekio sugrįžimą matytų kaip Rusijos ekonominių pozicijų Europoje atkūrimą.

Todėl šiandieninis „Reuters“ pranešimas svarbus ne todėl, kad rusiškos dujos jau ruošiasi tekėti Baltijos jūros dugnu. Jis rodo kitą procesą: Vašingtonas ir Maskva pradeda svarstyti, kaip galėtų atrodyti ekonominiai santykiai po galimo susitarimo dėl karo Ukrainoje, ir energetika tampa viena svarbiausių tokių derybų valiutų.

„Nord Stream“ klausimas gali tapti testu, ar Europa pati kontroliuos savo energetikos politiką

Iki 2022 m. „Nord Stream“ buvo pirmiausia Vokietijos ir Rusijos ekonominis projektas, kuris kėlė politinių prieštaravimų Rytų Europoje ir JAV. Naujoje galimoje konstrukcijoje atsiranda trečiasis centras – JAV kapitalas ir JAV valdžios institucijos. Tai iš esmės pakeistų projekto politinę geometriją.

Jeigu amerikiečių investuotojai būtų finansiškai suinteresuoti rusiškų dujų tiekimu į Vokietiją, Vašingtonas vienu metu taptų JAV SGD eksporto rėmėju, Europos energetinio saugumo garantu ir potencialiu „Nord Stream“ ekonominiu dalyviu. Rusijai toks modelis galėtų padėti grįžti į Europos rinką ne tiesiogiai atkuriant senąją „Gazprom“ priklausomybę, o per naują, politiškai priimtinesnę tarptautinę konstrukciją.

Europai sprendimas būtų sudėtingesnis. Vienoje svarstyklių pusėje būtų pigesnės dujos, pramonės konkurencingumas ir mažesnė priklausomybė nuo nepastovios pasaulinės SGD rinkos. Kitoje – Rusijos energetinių pajamų atkūrimas, nauja strateginė priklausomybė ir faktinis 2022–2026 m. energetikos politikos peržiūrėjimas.

Todėl svarbiausias klausimas šiuo metu yra ne tai, ar techniniu požiūriu galima paleisti vieną „Nord Stream 2“ vamzdį. Galima įsivaizduoti scenarijų, kuriame tai būtų techniškai padaroma. Kur kas svarbiau, ar Europos Sąjunga būtų pasirengusi pakeisti jau priimtą sprendimą iki 2027 m. visiškai atsisakyti rusiškų dujų ir ar Vokietija sutiktų dar kartą susieti savo energetikos sistemą su tiesioginiu tiekimu iš Rusijos.