<h2>Technologijos turėtų „sudeginti“ vaiduoklių persekiojimus</h2>
<p>Ne paslaptis, jog daugumą pasaulio didmiesčių (arba bent jau dalį iš jų) yra užvaldę vaiduokliai: nuo Niujorko iki Londono, Mumbajaus bei Šanchajaus – „Google“ paieška pateikia rezultatus apie legendas, pagrįstas tamsoje tūnančiais siaubingais įvykiais. Visgi kalbant apie vaiduoklius, neretai turima omenyje ne tik siaubo istorijų įvairovė, bet ir mūsų gyvenimą miestuose formuojančios nematomos rankos, balsai be kūno ir infrastruktūros automatizavimas.</p>
<p>Akivaizdu, kad miestai nuolat nyksta ir būna atstatomi, ir būtent šių pasikartojančių pokyčių dėka jie tampa derlinga dirva persekiojimams. Kita vertus, greičiausiai užkeiktos vietos yra vienintelės, kuriose žmonės gali gyventi, nes pasauliečių psichika yra per daug susipynusi su atmintimi ir pažinimu, kad paleistų praeities dalykus. (Protas, kaip žinia, yra linkęs sugalvoti skirtingas kūrybines pasipriešinimo formas, kad susidorotų su šiuolaikinio gyvenimo spaudimu, ir vaiduokliai yra viena iš jų)[1].</p>
<p>Vokiečių sociologas Maxas Weberis kadaise įtikinamai pareiškė, jog industrializacijos laikais modernumas sukels visuomenės nusivylimą[2]. Jis, be kita ko, teigė, kad žmonės gyvens geležiniame proto narve ir nustos tikėti dalykais, kurie nėra racionalūs, pavyzdžiui, religija, magija bei vaiduokliais. Tačiau nors miestuose, galima sakyti, yra „apsistojusi“ biurokratija ir rutina, kurias primeta kapitalistinio užimtumo mechanizmai, žmonės vis tik dažnai ieško vaiduoklių. Kyla klausimas, kodėl?</p>
<p>Taip, miestų automatizavimas atstumia žmones nuo jų pačių asmenybės. Kad geriau suprastumėte, kaipgi tai vyksta, galime apsvarstyti tam tikrus pranešimus, susijusius su atotrūkiu.</p>
<p>Pirmą kartą tokio tipo pranešimai buvo pastebėti Londono metro 1968 m. Iki 2012 m. daugelis stočių naudojo 40 metų senumo balso įrašus. Praėjus keturiems dešimtmečiams, didžioji dauguma originalių balso atlikėjų, pasisakančių pranešimuose, mirė. Taigi, kuomet 2012 metais geležinkelių pranešimų sistema buvo suskaitmeninta, o žuvusių pranešėjų balsai – ištremti iš peronų, pasidarė aišku, kad miestai palaipsniui keičiasi, ir tai, deja, yra miesto gyventojų susvetimėjimo šerdis.</p>
<p>Šiaip ar taip, nors pokyčiai miestuose yra įprasti, Londono geležinkelio „egzorcizmas“, pasireiškiantis tada, kai keliaujate 14 minučių į pietryčius nuo Padingtono ir patraukiate į Embankment stotį, iki tam tikro laiko liko nepastebėtas, galbūt todėl, kad tai vis dar yra vaiduoklio balsas. </p>
<div id="image_sample_2_11153" class="image-list-element public" data-index="image_sample_2_2"><img src="77_CDN_URL/images/kevin-martin-jose-c-n4ya4w8fe-unsplash.jpg" alt="" /></div>
<div id="image_sample_2_11154" class="image-list-element public" data-index="image_sample_2_3"></div>
<h2>Daugelis modernizavo infrastruktūrą, bet vis dar tvirtai laikosi kultūrinių istorijų</h2>
<p>Kiekviena meilės istorija iš tikrųjų yra vaiduoklių istorija. Tačiau ne visos vaiduoklių istorijos yra meilės istorijos, – greičiau tai pasakojimai apie apleistus, bet ne visai pamirštus.</p>
<p>Vis dėlto akivaizdu, kad transportą miestuose lemia ekonominiai ir socialiniai pokyčiai, dėl ko neabejotinai atsiras stočių, kuriose traukiniai nestoja, bei nenaudojamų vietų, kurios tampa vaiduoklių ar besikeičiančių fantomų namais. Žinoma, buvo manyta, jog visuomenės industrializacija atbaidys vaiduoklius, bet kai kuriose vietovėse įvyko priešingai.</p>
<p>Ir štai, vienas iš siaubo istorijos Japonijoje atgarsių skamba taip: traukinys vėlyvomis nakties valandomis kerta siaurą tunelį. Jam važiuojant, vairuotojas girdi kito lokomotyvo, besiveržiančio į juos iš priešingos pusės, garsą, todėl nusprendžia šiek tiek palūkuriuoti. Išsigandę keleiviai, be abejo, yra apsėsti baimės ir artėjančios avarijos galimybės, bet kitas traukinys taip ir nepasirodo.</p>
<p>Įvykis, tiesą sakant, kartojasi ir kitą naktį. Ir kitą, – traukinys sustoja, jog išvengtų susidūrimo, bet kitas vagonas taip ir nepasirodo. Nusivylęs mašinistas vieną naktį nesustabdo traukinio: jis išsiveržia į priekį, o keleiviai ruošiasi susidūrimui, kuris taip niekada ir neįvyksta. Tačiau kitą rytą prie bėgių randamas sutraiškytas tanukio (Japoniško usūrinio šuns) lavonas.</p>
<p>Žinoma, nors pasaka yra alegorinė, ji taipogi reprezentuoja tradicinio, bendruomeninio gyvenimo būdo praradimą industrializacijos akivaizdoje.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/artem-kovalev-jgn7jukzcu0-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Vaiduokliai gimsta paskatinti nerimo</h2>
<p>Tiesa ta, jog savita erdvė, kurią vaiduokliai užima tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, rodo jų, kaip ribinių objektų, funkciją. Ir „erdvė“ šiuo atveju gali reikšti ne kraštą ar periferiją, o bendrą teritoriją, kurioje supainiotas „čia“ ir „ten“ pojūtis.</p>
<p>Taip, vaiduokliai gali būti pažodiniai ir metaforiški, šiuolaikiški arba nemodernūs vienu metu. Visgi paranormalūs reiškiniai neapsiriboja traukiniais ir geležinkeliais.</p>
<p>Pavyzdžiui, po to, kai 1982 m. dėl profsąjungų streikų buvo uždaryti Bombėjaus tekstilės fabrikai, istorija įsigudrino užvaldyti vaizduotę[3]. Legenda dargi bylojo, kad Mukesh Mills, didelis malūnų kompleksas, sudegęs paslaptingame gaisre, buvo bene labiausiai užkeikta vieta mieste, tačiau tai nesutrukdė jį naudoti kaip populiarią vestuvių vietą bei puikių Bolivudo filmų filmavimo aplinką. (Istorijos apie aktorius, persekiojamus filmuojant, dažnai patekdavo į vietinių paskalų dienraščius, ypač prieš išleidžiant didelio biudžeto siaubo filmą.)</p>
<p>Galiausiai aišku viena: orientavimasis į minėtus įvykius yra tarsi gynybinis mechanizmas nuo pernelyg didelio emocinio stimuliavimo bei automatizavimo nuolat besikeičiančio kraštovaizdžio akivaizdoje. Todėl nenuostabu, jog žmones ir klases, sudarančias nematomus miesto darbo tinklus, dažnai apima vaiduokliškas nerimas dėl pažangos, ir tas šešėlinis pojūtis, kad dėl to viskas tik dar labiau pablogės. (Dažniausiai kalbama apie pagerėjusią gyvenimo kokybę, apimančią globalią estetiką, tačiau tie, kuriuos tai veikia tiesiogiai, atsiduria ant „emocinės tvoros“ kaip finansinio nesaugumo priminimo.)</p>
<p>Šiaip ar taip, nenoriu piešti industrializuoto nužmogėjimo paveikslo, – greičiau vaiduokliai yra šauksmas, kad mes išliktume žmonėmis: nuo nykstančių autostopininkų iki pasiklydusių vaikų fantomų, prašančių pagalbos, legendos pripažįsta, jog miestas yra baisi, vieniša vieta, kol automatizavimo baimė tiesia nuolankų tiltą tarp susvetimėjusių darbuotojų bei jų produktų, sukuriamų pasikartojančiais mechaniniais judesiais.</p>
<p>Vaiduoklių stotys savo ruožtu tampa bendruomenės pasakojimo erdvėmis, o mirę darbuotojai amžinai gyvena tarp daugiabučių kompleksų, kuriuos padėjo statyti, plytų.</p>
