Lyderystė Lietuvoje akcentuojama nepakankamai
Šalies gyventojų sąmonėje žodžiai vadovas ir lyderis dažnai laikomi sinonimais. Nepaisant to, skirtumą tarp jų suprasti yra būtina. Vadovo pareigos – asmens užimama pozicija. Tai – statusas. Tuo tarpu lyderiu žmonės nori sekti savaime dėl jo charizmos, kompetencijos, nuolatinio siekio tobulėti ir vesti į priekį kitus.
Deja, šiandien vis dar gajus požiūris, kad vadovaujančio asmens funkcijos apsiriboja tik užduočių komandos nariams paskirstymu. Toks vadovavimo modelis darbuotoją dažnai priverčia problemos sprendimo būdų ieškoti pačiam. Iš vienos pusės – paieškos skatina kūrybiškumą. Iš kitos – lemia neefektyvų darbo laiko panaudojimą, darbuotojo nusivylimą užimama pozicija, nepasitikėjimą vadovu, o kartais – ir savimi.
Toks vadovo vaidmuo būdingesnis regionams, kur vadovaujančias pozicijas dažnai užima su šiuolaikinės vadybos mokslu nieko bendra neturintys asmenys. Neretai – tam tikrų partijų statytiniai, postą gavę dėl savo lojalumo, bet ne dėl turimų kompetencijų. Tokiu atveju tikėtis gerų organizacijos veiklos rezultatų būtų naivu.
Tuo tarpu lyderis darbo procesuose užima priešingą vaidmenį:
„Lyderiai įgyvendina svajones sunkiai ir ištvermingai dirbdami – tai savybės, kurios padeda atskirti didžiadvasiškumą nuo tuščio puikavimosi“, – yra pasakęs Aleksandras Havardas, lektorius ir Havardo lyderystės instituto įkūrėjas[1].
Emocijų valdymas – neatsiejama darbo dalis
Kiekvienas žmogus jaučia tam tikras emocijas – laimę, nuostabą, baimę, liūdesį, pyktį, pasibjaurėjimą. Atėjus į darbą jos niekur nedingsta. Geros emocijos padeda dirbti efektyviau. Tačiau jei ima dominuoti neigiamos – tai pradeda trukdyti atlikti įprastą veiklą.
Pastaruoju atveju su darbuotoju svarbiausia kalbėtis bei identifikuoti neigiamų emocijų kilmę. Galbūt viso to priežastis – nepagrįsti gandai, per didelis darbo krūvis, per mažas darbo užmokestis, ir tai galima nesudėtingai išspręsti skyrus laiko pokalbiui. Dar daugiau – neigiamas emocijas gali išsklaidyti pagiriantis vadovo žodis bei jausmas, kad darbuotojas organizacijai yra svarbus.
Nepaisant to, reiškiant bet kokias emocijas privaloma laikytis organizacijos etikos kodekso. Tai taikytina tiek darbuotojui, tiek vadovui. Ir nesvarbu, ar tai darbo laikas, ar jau nebe:
„Kai kurie žmonės griežtai laikosi etikos kodekso darbe manydami, kad asmeninis jų gyvenimas yra kažkas atskira. Jie įsitikinę, jog sunkiai dirbdami įgyja teisę pataikauti savo užgaidoms, ne darbo metu atsipalaiduoja ir švaisto laiką niekams. Kartais elgiasi tiesiog papiktinančiai: girtuokliauja, svetimauja ar dar kitaip ignoruoja aplinkinius žmones“, – teigė A. Havardas.
Pasak jo, lyderiai elgiasi dorai visur ir visada – darbe, šeimoje, su draugais, laisvu laiku ir net vienumoje. Įsigilinęs į žmogiškosios prigimties principus, žmogus pasiekia tokio dvasinio tvirtumo, kuris padeda jam atsilaikyti vertybiniu požiūriu skurdžios masinės kultūros pagundoms.
Vadovas darbe = vadovas namuose?
Užvėrus biuro duris apie rytojaus darbus psichologai rekomenduoja nebegalvoti. Tačiau realiame gyvenime ribą tarp darbo ir poilsio režimo nubrėžti nepaprastai sudėtinga. Ypač dabar, kai dėl Covid-19 viruso plitimo prevencijos vis populiaresnės tampa nuotolinio darbo vietos.
Dar sudėtingesnė užduotis tenka vadovui. Grįžus į namus į šalį reikia atidėti ne tik mintis apie darbą, bet ir kuriam laikui užmiršti vadovo statusą. Tai padaryti gali padėti bendrieji patarimai – ilgi pasivaikščiojimai gamtoje, atpalaiduojanti vonia, mėgstamas sportas, knyga ar muzika.
