Atgal į Ukrainą – vaizdas atima žadą
Į lagaminą – baterijas, laidus ir atminties korteles fotoaparatui: kol kažkas bėga iš savo tėvynės, dalis žmonių (gana nedidelė), priešingai, ruošiasi atgal. Kai kurie, tiesa, jau ne pirmą kartą, ir vien tik tam, jog užfiksuotų siaubingas vis dar tebesitęsiančio karo pasekmes.
Vis dėlto psichologinis vietinių žmonių sugrįžimo „svoris“ neturi nieko bendra su fotografų rūpesčiais, – galima įsivaizduoti, kad po ilgos tremties mėginantys įsitvirtinti ukrainiečiai tiesiog grįžta kelioms dienoms aplankyti senokai matytų giminaičių.
Dūmų debesys dėka milžiniškos bombos; žiūrėk, dar vienas sprogimas; sužeista į medį sliuogianti katė; giliai rūsyje slepiamas kūdikis; daugiabučio griuvėsiai ir nuoga moteris paklaikusiomis iš baimės akimis – galbūt daugelis į šio siaubo filmo scenarijų nesate įsitraukę taip, kaip kadaise, tačiau būtent taip atrodo Ukrainos peizažas, kol jūs restorane šypsotės vieni kitiems, pozuodami naujo telefono kamerai.
Karo nuostolių fiksavimas, priešingai, ne toks jau naujas dalykas.
Kai kurie fotografai bei pavieniai pasauliečiai mėgino įamžinti aplinką daug kartų lankydamiesi Sirijoje 2012–2018 m., vėliau – ir Ukrainoje, siekdami suprasti konfliktų poveikį kasdieniam žmonių gyvenimui – „iš arčiau“[1].
Visada maniau, kad toks pasiryžimas turi turėti prasmę – dar ir kokią. Kita vertus, kartais visai nesvarbu, jog vykstantys mūšiai, taktinės pažangos ar artilerijos dislokavimas atsiduria užfiksuotų dalykų sąrašo apačioje – visa tai turi savo vertę, bet tam neretai priešinasi tyrinėtojai: anot jų, svarbiausia perteikti žinutę, jog karas nėra tik tam tikrų žmonių reikalas; kad kai kalbama apie žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičių bei užkariautas ar prarastas teritorijas, tai liečia absoliučiai visus.
Nebegalime priešintis žiniai, kad vieną 2022 m. vasario mėnesio rytą masė paprastų žmonių, iš prigimties neturėjusių praktikos išgyventi tokią patirtį, atsidūrė karo apsuptyje, beje, ne tik teikdama pirmąją pagalbą savo tautiečiams, bet ir tapdama humanitarinės pagalbos savanoriais, vairuotojais ar netgi kovotojais. Kitais žodžiais tariant, pastaruosius – nori, nenori – užvaldė pasaulio smurtas, įsirėždamas į kraują (ir atmintį) amžiams.
Nuo tos dienos teko išsiskaičiuoti „eilėmis“: patriotiški, drąsūs, pasidavę nuovargiui, išsigandę bei pasitikintys savimi – visos šios nuotaikos atsispindėjo siaubingos gyvenimiškos patirties skalėje. Nebuvo laiko nė pagalvoti – vietinius it viską niokojanti upė nuplovė didžiulė draugų bei artimųjų mobilizacija – mat vos per kelias dienas ukrainiečiai įsitraukė į daugybę bauginančių nuotykių be pasirinkimo.
Tokios realijos buvo prieš metus, tokios yra ir šiandien.
Smurtas – tai randai odoje ir atmintyje
Žmogiška prisiminti tai, kas nutiko (ir vis dar tebevyksta) per pastaruosius mėnesius, ir kaipgi pasikeitė čionykščiai žmonės. (Kol vieni toliau kvėpuoja, kiti slepiasi po nuolaužomis ar giliai dauboje – amžiams.)
Kijeve ar Charkove, tiesa, vietiniai „atnaujino“ daugiau mažiau įprastą gyvenimo būdą, kadangi bombardavimai pradėjo retėti: atsidarė parduotuvės ir grįžo gyventojai, o savanoriai pamažu prisilietė prie asmeninio gyvenimo įvairovės. Kito pasirinko tiesiog nebuvo: grįžimas į kasdienybę įvyko bene taip pat greitai, kaip ir įžengimas į karinį frontą.
Po kelių mėnesių neramios, neapibrėžtos egzistencijos (beveik be pertraukos), ukrainiečiai, galima sakyti, iš naujo atrado gyvenimą – su bagažu, kuriam neprilygs jau niekas. Ir visgi, kaip pastarieji priėmė „įprastos rutinos“ regimybę?
Ištrūkti iš smurto ciklo, savaime aišku, reikia didelių veik nežmoniškų pastangų: nuo savęs ir sukaupto turto praradimo iki bereikšmio egzistavimo jausmo iškart po kūdikio mirties, – tokiu būdu vyksta dabarties akimirkos „įsisavinimas“. Tai, be kita ko, apima ir gyvenimą su nuolatiniais košmarais ir kasdieniais prisiminimais, pasireiškiančiais griūvančio pasaulio vaizdais, jau nekalbant apie išaugusius depresijos ir kitų psichinių ligų požymius[2].
Nepaisant to, jog karas dar neišnyko, egzistuoja ir priešingas peizažas: galbūt ukrainiečiai iš naujo atras nerūpestingumo džiaugsmą ir, didžiuodamiesi, kad dalyvavo atremiant Rusijos puolimą, su malonumu ims mėgautis paprasto gyvenimo be pavojų malonumais – „čia ir dabar“, „madingai“ sakant.
Visuomenės dėmesys karui mažėja – skaitytojai pripranta prie visko
Nors bauginančios kovos intensyvumas pasireiškė 2022 metų pradžioje, kruvina suirutė vis dar tęsiasi: kartu su kitais žmonėmis, savanoriai ir toliau gabena siuntinius labiausiai nukentėjusiems miestams, kur kovos veiksmai tebėra bauginančio intensyvumo.
Savanoriai, – įspūdingi žmonės, – gyvena ir kare, ir dėl karo; jie priprato gyventi patirdami nežmonišką stresą – susiaurintą gyvenimą, suvaržytą iki šiol nepatirto pavojaus ir „įmantrių“ gynybinių priemonių, stengdamiesi kiek įmanoma labiau sumažinti smurto realybę. Ar įgiję patirties jie vis tik viską suvokia kitaip? Ar pasikeitė pastarųjų tolerancijos ribos? O galbūt jie jaučia tokį pat šoką, kokį patyrė pirmą kartą?
Turiu prisipažinti, jog nežinau, ar yra žmogus, galintis „priprasti“ prie persekiojamų veidų, kruvinų kūnų bei gyvenimo griuvėsiuose ar sugriuvusiuose daugiabučiuose.
Sirijoje, karui užsitęsus ilgiau, buvo galima stebėti, kaip gilios kančios paverčia veidus pilkais, išsekusiais ir be džiaugsmo. Greičiausiai nereikėtų stebėtis, kadangi kuo labiau žmogus pasineria į išlikimo būseną, tuo greičiau pamiršta kaip iš tikrųjų gyventi – beviltiškas liūdesys persmelkia net ir pačią drąsiausią dvasią.
Šiaip ar taip, jei paklaustumėte „kaip jaučiasi arčiausiai fronto linijos esantys ukrainiečiai?“; „kaip pasikeitė jų požiūris į gyvenimą ir priešą?“, pasakyčiau paprastai: diskutuoti apie karą reiškia prisidėti prie pastangų papasakoti istorijas apie žmonių gyvenimus, kai viskas aplink griūva.
Šiuo atveju neatmestina tai, kad vėliau žmonės bus linkę viską pamiršti, norėdami iš naujo pradėti savo gyvenimą, kaip, esu tikra, ateis laikas ir tam, kai pokalbio partnerių, norinčių išgirsti jų pasakojimus, pasiūla išseks, – taip atrodys žiaurus vienatvės momentas po didvyriško vaidmens pasaulio istorijoje[3]. (O gal tai bus vienas iš būdų atsiriboti nuo tikrovės, jog netapti siaubo „bendrininkais“?)
