Neįmanomas Ukrainos padalinimas tampa įmanomas?
NATO generalinio sekretoriaus biuro vadovas Stianas Jensenas (Stian Jenssen) išsakė prielaidą, kad ukrainiečiai į Aljansą gali būti priimti greičiau tuo atveju, jeigu jie sutiks perleisti Rusijai dalį savo teritorijų. Ukrainos vadovas Volodymyras Zelenskis anksčiau apie tokį variantą net girdėti nenorėjo.
„Mano nuomone, vienu iš galimų problemos sprendimo variantų gali būti tas, kad Ukraina atsisakys dalies savo teritorijos ir mainais gaus narystę NATO“, – nurodė S.Jensenas. [1]
Pasak jo, tai gali paskatinti baigtį antrus metus Ukrainoje besitęsiantį konfliktą. „Nesakau, kad būtent taip ir turėtų būti, tačiau, tikėtina, toks sprendimas yra įmanomas“, – patikslino jis.
Visgi jis pabrėžė, kad Ukraina pati turi nuspręsti kaip ir kokiomis sąlygomis ji derėsis su Rusija. Jis taip pat papasakojo, kad Kijevo narystės NATO bloke klausimu juntamas proveržis.
„Visi yra suinteresuoti tuo, kad kariniai veiksmai nebepasikartotų“, – patikino S.Jensenas.
Rusijos vadovas Vladimiras Putinas liepą teigė, kad Ukrainos tapimas NATO nare sukels pavojų Rusijos saugumui ir priminė, kad viena iš karo priežasčių kaip tik ir buvo Kijevo noras tapti bloko nariu.
Minkštas spaudimas Kijevui iš JAV
Praėjusių metų birželį NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg) teigė, kad taika Ukrainoje yra galima ir liko tik kainos klausimas – kiek teritorijų, kiek laisvės ir demokratijos šalis yra pasirengusi mokėti už šią taiką.
Jis pabrėžė, kad NATO pasirengusi padėti Ukrainai derybose su Rusija užimti kaip galima palankesnę poziciją.
Šių metų liepos viduryje Vilniuje vykusiame NATO šalių-narių susitikime Ukrainos lyderis V. Zelenskis pareiškė, kad niekada nemainys šalies teritorijų į narystę bloke. [2]
Jis pabrėžė, kad Kijevo partneriai puikiai žino ukrainiečių poziciją. Taip pat ukrainiečių prezidentas nurodė, kad iki oficialaus tapimo NATO nare, Ukrainai neplanuoja leisti jos teritorijoje dislokuoti užsienio šalių kariuomenės.
2022 metais jis viešai pristatė „taikos formulę“, kurioje buvo 10 punktų, įskaitant Rusijos kariuomenės pasitraukimą iki 1991 m., kuomet Krymas, Donbasas, Zaporožė ir Chersonas dar nebuvo okupuoti.
Kremlius į tai atsakė, kad yra pasirengęs deryboms, bet tik tuo atveju, jeigu Kijevas paisys Maskvos reikalavimų, įskaitant ir užimtų teritorijų pripažinimą.
Ukrainai pasiūlymas dėl teritorijų atidavimo nepatiko
Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Michailas Podoliakas netruko sureaguoti į S.Jenseno pasiūlymą perleisti Rusijai dalį teritorijų.
„Bandymas išsaugoti pasaulinę tvarką sudarant „blogą taiką“, sakykime tiesiai, leidžiant triumfuoti V.Putinui, neatneš taikos, o atneš gėdą ir karą. Tai taikytina bet kuriems naujojo „Europos perdalinimo“ formatams, įskaitant ir atvejus, kai tai vyks po NATO skėčiu, – savo mintimis socialiniame tinkle X (buvęs „Twitter“) pasidalino M. Podoliakas. – Tai kam tada, užuot skubinus ginklų tiekimą, siūlyti Rusijai palankų konflikto įšaldymo scenarijų. Nereikia skatinti žudikų siaubingomis indulgencijomis.“ [3]
Ką, sutikus su kompromisu, praranda Ukraina?
2022 metais Rusija surengė tik jos pačios ir kelių satelitinių valstybių pripažįstamą referendumą, po kurio buvo paskelbta, kad Chersonas, Zaporožė bei pseduovalstybėlės – Donecko ir Luhansko Respublikos – išreiškė norą tapti Rusijos dalimi.
Ukraina, JAV ir Vakarų šalys šio referendumo, kaip ir Krymo prijungimo prie Rusijos 2014 metais, nepripažino ir nepripažįsta.
Krymas (krym. Къырым, sen. gr. Κιμμερία/Ταυρική, rus. Крым, ukr. Крим) – pusiasalis ir istorinis regionas rytų Europoje, iš šiaurės pusės išsišauna į Juodąją jūrą. Teritoriją nuo 2014 m. faktiškai valdo Rusija (Krymo Respublika ir autonominis Sevastopolio miestas), nors juridiškai jis tebėra laikomas Ukrainos teritorija (Krymo autonominė respublika). [4]
Plotas – 27 000 km. 2014 m. Kryme gyveno 2,284 mln. gyventojų. Iš jų 67,9 proc. buvo rusai, 15,7 proc. – ukrainiečiai, 10,6 proc. – Krymo totoriai, 1,0 proc. – gudai, 0,5 proc. – armėnai. 2011 m. 77 proc. savo gimtąją kalbą nurodė rusų, 11,4 proc. – Krymo totorių, 10,1 proc. – ukrainiečių. Šiai dienai pusiasalio tautinė sudėtis neabejotinai yra pasikeitusi.
Donbasas (ukr. Донбас, Донеччина, Донщина) – neformalus istorinis, ekonominis ir kultūrinis regionas, į kurį įeina Rytų Ukrainai priklausančios Luhansko bei Donecko sritys ir dalis Rostovo srities Pietų Rusijoje, anksčiau buvęs pasienio regionu tarp Zaporožės Sečės ir Dono kazokų žemių. Pavadinimą įgijęs nuo Dono upės intako Doneco vardo (Doneco baseinas) ir čia vystomos akmens anglies gavybos.
Po 2014 m. Krymo krizės separatistinis judėjimas persimetė į Ukrainos rytus. Donbasą sudarančiose srityse įkurtos nepripažintos Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikos. 2014 m. balandžio mėn. prasidėjo karas Donbase tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir prorusiškųjų separatistų.
2006 m. Donecko srityje gyveno 4 622 900 žmonių, plotas 26 517 km². [5]
Chersono sritis (ukr. Херсонська область arba Херсощина) – Ukrainos sritis šalies pietuose, prie Juodosios ir Azovo jūrų. Vakaruose ribojasi su Mykolajivo, šiaurėje su Dniepropetrovsko, rytuose su Zaporožės sritimis, pietuose su Krymo autonomine respublika. Administracinis centras – Chersonas. [6]
Gyventojų skaičius 2020 metais buvo 1,028 milijonų, plotas: 28 461 km².
Zaporožės sritis – Ukrainos sritis šalies pietryčiuose. Vakaruose ribojasi su Chersono, šiaurėje su Dniepropetrovsko, rytuose su Donecko, pietuose skalaujama Azovo jūros. Administracinis centras – Zaporožė.
Gyventojų skaičius 2020 metais – 1,687 milijonų, plotas: 27 183 km².[7]
