Šalies politikai stringa su lietuvių kalba – mieliau renkasi anglicizmus
Artėjant NATO viršūnių susitikimui kalbos apie šį renginį – per akis. Pradedant tuo, kad jo metu Vilniuje apmirs gyvenimas, keliauti centre bus galima tik pėstute, net dviračio neišsitrauksite. O ir pėstute kažin, ar visur praleis. Nepatiks veidelis – ir spūdinsit ilgiausiu aplinkkeliu. Nukeltos planinės operacijos, sutrikdytas tiekimas kavinėms, restoranams ir viešbučiams – smulkmenos, lydinčios tokio masto renginį. Tačiau centrinė valdžia, jam skirdama dosnią sumą mūsų visų suneštų į biudžetą pinigų, net nepajėgia jo lietuviškai įvardinti – o gal bandosi savo anglų kalbos gebėjimus, kad neduokdie neapsijuoktų prieš NATO viršūnėles?
Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas, kalbininkas Audrius Valotka jau seniai neįtinka liberaliai šalies valdžiai. Ir kur čia įtiksi, kai jis dar iš paskutiniųjų bando išlaikyti lietuvių kalbos autentiškumą ir parodyti, kaip svarbu ją puoselėti. Jau pasakęs, kad reikėtų daugiau padirbėti su Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių lietuvių kalba jis užsitraukė kai kurių valdininkų nemalonę, bet po pastarojo savo įrašo socialiniame tinkle veikiausiai bus visai „nuskalpuotas“.
Kodėl?
Nes NATO grietinėlę pavadino… NATO vierchais.
„Sutinku, kad kalbos ekonomija svarbu, todėl daug kas taria „savaldybės“ „universete“ bei „prezentūroje“. Bet „Vilniaus samitas“ man vis tiek kliūva už ausies. Jei nenorime versti į lietuvių kalbą „Vilniaus viršūnė,-ės“ ir labiau patinka užsienio kalba, nepamirškime alternatyvos VIERCHAI. „Liepos mėnesį Vilniuje susitiks NATO vierchai“. Visi supras“, – sako A.Valotka[1].
Lietuviško pavadinimo turėjo mokyti ir Gabrielių Landsbergį
Naujieji konservatoriai jau senokai nebesivargina laikytis konservatyvios lietuvių kalbos ir anglicizmus bruka gausiai ir negailėdami. Kalbos apie NATO viršūnių susitkimą, vadinant jį samitu, yra tik žiedeliai.
Žinoma, žodis „samitas“ lietuviams galėjo tapti malonesnis ausiai, kai premjerė Ingrida Šimonytė pažadėjo po jo atsistatydinti. Tačiau paaiškėjus, kad pažado tesėti niekas nesiruošia, dingo ir tas vienintelis vienas džiaugsmas, apimantis išgirdus šį lietuvių kalbos darkalą.
Parlamentaras, humanitarinių mokslų daktaras, lituanistas Stasys Tumėnas posėdžio metu sukritikavo ir užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį dėl jo anglicizmų.
„Gerbiamas ministre, turbūt matėte, kad šiandien iš darbotvarkės išbrauktos 2023-2030 metų gairės, ten būtume aptarę dabartinį mūsų kalbinį kraštovaizdį. Jūs darbuojatės tarptautinėje, daugiakalbėje erdvėje, vartojate daug tarptautinių žodžių, kartais nesusimąstote, kur yra tarptautinis žodis, o kur yra skolinys. Pavyzdžiui, mėgstate „opciją“, nors yra puiki lietuviška „galimybė“, tačiau ne apie tai. Artėja viršūnių susitikimas liepos pradžioje.
Dabar eteryje sklinda: NATO samitas, samitas, samitas. Ar nenorėtumėte, gerbiamas ministre, tautiškai nusiteikęs, parodyti lyderystę, pavyzdį ir kalbėti lietuviškai, pamokyti ir parodyti pavyzdį žurnalistams, sakyti „viršūnių susitikimas“, „aukščiausio lygio susitikimas“ ir panašiai“, – sakė S.Tumėnas[2].
Kalbos inspektorių apkaltino ukrainiečių persekiojimu
Na, o Valstybinei lietuvių kalbos inspekcijai pasiūlius karo pabėgėliams iš Ukrainos po truputį imti taikyti vienodas sąlygas, kaip ir kitiems Lietuvoje dirbantiems asmenims, pati Inspekcija ir jos vadovas A.Valotka buvo žiauriai sukritikuoti ir apkaltinti ukrainiečių persekiojimu.
Karo pabėgėliams iš ukrainos Lietuvoje buvo taikoma nemažai nuolaidų ir skiriama sočiai paramos. Siekta, kad jie netaptų tik išmokų ir išmaldų prašytojais, tad ir įsidarbinimo sąlygos jiems buvo gerokai palengvintos.
Nepaisant to, kad yra tam tikros darbo vietos, dažniausiai žmonių aptarnavimo srityje, turinčios reikalavimą mokėti lietuvių kalbą, ukrainiečiams šis reikalavimas negaliojo.
Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija pernai metais buvo išplatinusi pranešimą, kuriame pranešė, kad valstybinės kalbos mokėjimo nuostatų Ukrainos karo pabėgėliams netaikys.
Tai reiškia, kad šios šalies gyventojai be ribojimų galės dirbti ten, kur būtina mokėti lietuvių kalbą. Sprendimas paliekamas darbdavių nuožiūrai, ypač srityse, kuriose šis mokėjimas susijęs su žmonių sveikata ir saugumu.
Valstybinės kalbos mokėjimo tvarka galioja, bet Kalbos inspekcija atsižvelgs į ypatingą padėtį ir priimdama sprendimus vadovausis solidarumo ir protingumo principais.
Inspekcija tikisi, kad į darbą priimti ukrainiečiai stengsis kuo greičiau integruotis Lietuvoje kultūriniu ir kalbiniu aspektu, o darbdaviai tai skatins ir palaikys visais įmanomais būdais[3].
Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovas A. Valotka sako, kad noras po metų laiko patikrinti, kaip ukraniečiams sekasi lietuvių kalba, tėra noras įsitikinti, kad valstybė jiems suteikia visas galimybes mokytis kalbos ir kad jie turėtų konkurencingesnes sąlygas darbe.
„Ar jūs galėtumėte ukrainiečių paklausti, ar jie tą reikalą, mokytis lietuvių kalbos, traktuoja kaip persekiojimą, ar tai yra jų skriaudimas, persekiojimas? (…) Kalbos nemokantis žmogus yra nesaugus arba mažiau saugus darbo situacijoje, jis yra nesaugus, kai kažkas nutiko, koka nors nelaimė – kaip jam paskambinti, kaip jam pakalbėti? Mes tą sąrašą galėtume toliau tęsti.
Aš manau, kad jautri pozicija yra pasirūpinti tais žmonėmis ir suteikti sąlygas jiems mokytis, nes kalbos inspekcija, nuo praėjusio rudens stebėdama situaciją, aiškiai mato, kad ištekliai kalbos mokymo Lietuvoje yra nepakankami“, – kalbėjo A.Valotka[4].
Valdžiai A. Valotka, panašu, nebeįtinka
„Na, man atrodo, kad šioje vietoje inspekcija yra šiek tiek atitrūkusi nuo realybės ir dabartinėje situacijoje reikėtų ne bausti, ne gąsdinti, ne grasinti, o sudaryti visas įmanomas sąlygas išmokti lietuvių kalbą.
Inspekcijos politikos aš nesuprantu“, – sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen[5].
Feisbuke pasidalinusi Inspekcijos atsiųstu raštu, Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė piktinosi, kaip kalbos inspektoriai gali neturėti empatijos karo pabėgėliams.
„Liūdina ir stebina toks tiesmukas požiūris į savo darbą ir empatijos nuo karo nukentėjusiems žmonėms nebuvimas. Kalbos inspektoriai užuot dėmesį skyrę policinėms priemonėms galėtų imtis iniciatyvų, kad padėtų kalbą norintiems išmokti žmonėms.
Gerai, kad į ministeriją gavome šio rašto kopiją. Imsimės visų priemonių, kad pabėgėlių ir juos įdarbinusių įmonių persekiojimas būtų sustabdytas“, – savo feisbuke rašė ministrė[6].
Kultūros ministras Simonas Kairys, taip pat sužibėjęs čekiukų skandale, taip pat itin skeptiškai pažvelgė į Inspekcijos norą suvienodinti darbo sąlygas ir suteikti ukrainiečiams daugiau galimybių mokytis lietuvių kalbą.
Viskas priėjo iki tiek, kad ministras pareiškė, kad jei Inspekcijos vadovo ir jo nuomonės nesutaps, kartu dirbti nepavyks. Panašu, kad jei A. Valotka nepakeis savo nuomonės, jam teks atsisveikint su Lietuvių kalbos inspekcijos vadovo kėde.
„Vadovo paprašiau, kad įsivertintų, ar tikrai suprato, kokią iniciatyvą reiškia, ar viskas buvo tinkamai ir kaip toks elgesys atrodo.
Dar daugiau, norėtųsi irgi pakalbėti plačiau ir apie kalbos inspekcijos pačias funkcijas. Taip, kalbos įstatymas nurodo, kad už įstatymo įgyvendinimą yra atsakinga ši inspekcija, bet šioje temoje mes jau kalbame ne apie įstatymą, ne apie kalbos atstatymą.
Mes kalbame apie karo situaciją ir žmogišką pagalbą kitam“, – sakė kultūros ministras.
„Jeigu skirsis mūsų vizijos, kaip inspekcija ir jos visa veikla turi atrodyti ateityje, tai bus atotrūkis tarp ministro ir inspekcijos vadovo, kai inspekcija yra ministrui pavaldi. Tai kiek tokiose sąlygose yra įmanoma bendrai dirbti? Bet aš tikiuosi, kad tai, apie ką mes šiandien kalbėjom, bus įvertinta ir kažkaip galėsim judėti į priekį“, – pridūrė jis[7].
