Plėtra į rytus prilyginama „geostrateginei investicijai“ – tačiau kai kas kiša koją
Europos Komisija ne per seniausiai patvirtino, kad pritaria tam, jog būtų pradėtas oficialus Ukrainos ir Moldovos stojimo į Europos Sąjungą procesas, kitoms Vakarų Balkanų šalims tuo tarpu taip pat teikiant paraiškas[1]. Nors platesnis karo Ukrainoje kontekstas žymi stiprų pagrindą Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen teikti pirmenybę geopolitinei sąjungai bei stipresniam Europos balsui pasaulyje, pirminė valstybių narių reakcija absoliučiai nevienareikšmė[2].
Šiam teiginiui pritaria ir Suomija bei Lietuva, besiribojančios su Rusija[3]. Tuo tarpu Vokietija ir kai kurie kiti svarbūs veikėjai pageidauja, jog artimiausioje ateityje būtų pasiūlytas stebėtojo, o ne visateisio nario statusas.
Kitos šalys tam irgi atvirai priešinasi.
Pavyzdžiui, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas teigia ketinantis vetuoti bet kokį bandymą pradėti derybas su Ukraina 2024 m. Nors jo poziciją iš dalies galima paaiškinti palankiu pastarojo nusiteikimu Rusijos prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu, V. Orbano pasipriešinimo sulaukia taisyklės, ribojančios mokymąsi ne ukrainiečių kalba Ukrainos mokyklose, anot pastarojo, turinčios neigiamą poveikį vengrų mažumoms Ukrainoje[4].
Nepaisant to, kad šalis jau pareiškė esanti pasirengusi siekti kompromiso šiuo opiu klausimu, tai įrodo, kad atskirų valstybių narių nacionalinės nuoskaudos ir darbotvarkės taps tikrai rimtu kliuviniu bet kuriai šaliai kandidatei kelyje į narystę ES.
Abejojama, ar esama ES sistema pajėgi priimti naujas valstybes nares
Pavyzdžiui, Ukraina būtų didžiausia ES valstybė narė teritorine prasme, bet ji būtų ir ekonomiškai skurdžiausia. O tai, savaime suprantama, turėtų nemenką poveikį ES biudžetui bei bendrosios rinkos veikimui.
Be institucinės reformos Ukraina taps ir viena didžiausių ES biudžeto gavėjų. Pagrindinė viso to priežastis – šalies žemės ūkio naudmenos, kurioms gali būti skiriamos bendrosios žemės ūkio politikos subsidijos, užimančios daug didesnį plotą nei Italija. Ukrainos įstojimas tokiomis sąlygomis galimai labai pakenktų dabartinių valstybių narių žemės ūkio produkcijos konkurencingumui.
Be to, kadangi kai kurioms centrinėms ir rytinėms valstybėms narėms jau teko gauti kompensaciją už negalėjimą parduoti savo grūdų, kai jų rinkas užplūdo Ukrainos žemės ūkio produktai, šalys labai nenoriai leis Ukrainai įstoti į ES be garantijų dėl jų ekonomikos apsaugos, reformai palaipsniui užimant priešo pozicijas, sukelsiančias nesutarimus tarp ES valstybių narių[5].
Stojimo taisyklės – sugriežtinos ir nepalyginamai skaidresnės
Ukraina ir Moldova bus vienos pirmųjų valstybių, kurios pradės stojimo procesą pagal naują metodiką. Visgi pastaroji didelio pasitikėjimo šiuo metu nekelia.
Pavyzdžiui, pasirengimo narystei reikalavimų įvykdymas pagal anksčiau taikytą derybų metodą ir daugiau nei dešimtmetį trukusi vėlesnė narystė menkai tepadėjo išspręsti endemines teisinės valstybės ir korupcijos problemas valstybėse narėse, kurios įstojo po 2004 m., dėl ko ES vadovai prarado pasitikėjimą stojimo potencialu apskritai. Naująja stojimo metodika savo ruožtu siekiama atkurti šį pasitikėjimą, stojimo proceso reikalavimus padarant patikimesnius, skaidresnius ir labiau kontroliuojamus.
Konkretizuojama, esą nuo šiol stojimo metu šalis kandidatė privalo pritaikyti savo teisinę sistemą, kad ji atitiktų ES teisės aktus, – naujojoje metodikoje būtent šis principas pabrėžiamas kaip prioritetas.
Kandidatės turi atitikti ES reikalavimus dėl teisinės valstybės, ekonominių kriterijų, viešųjų pirkimų bei viešojo administravimo reformos dar prieš pradėdamos įrodinėti, jog atitinka kitus kriterijus. Vis dėlto, derybos dėl pagrindinių principų tuo neužsibaigia – šie aspektai bus nuolatos stebimi, o šalis analizuojama viso stojimo metu.
Priešingai, jeigu kandidatė vilkins reformas arba nuo jų atsiliks, pažanga bus atšaukta. Tai reiškia, kad kandidatės negali savo teisinių sistemų derinimo su ES standartais laikyti tik formalia užduotimi. Žinoma, vis dar nėra garantijų, jog įstojus į ES nebus atsitraukta nuo demokratijos (kaip tai buvo Vengrijos ir Lenkijos atveju), bet ši naujoji taisyklė turėtų bent šiek tiek apsunkinti atsitraukimą nuo demokratijos po narystės, užtikrinant reikšmingą bei sklandų ES normų vykdymą.
Anksčiau stojimo derybos buvo laikomos visų pirma techniniu procesu, kuriam vadovauja Europos Komisija. Pagal naująjį metodą valstybės narės ir ES institucijos aktyviai skatinamos reguliariai rengti aukščiausiojo lygio susitikimus su šalimis kandidatėmis, kad jas būtų galima atidžiau stebėti, tokiu būdu neleidžiant nukrypti „nuo kurso“.
Pokyčiai politinėje arenoje – neišvengiami
Rodosi, visos šalys pasižymi politine valia siekti Ukrainos ir Moldovos narystės, ir, daugelio manymu, reikia veikti greitai.
Jaučiamas susirūpinimas ir dėl Turkijos, Rusijos bei Irano siekio įtvirtinti savo įtaką kitose potencialiose šalyse kandidatėse, pavyzdžiui, Gruzijoje ir Armėnijoje. Tačiau derybų su Ukraina ir Moldova pradžia signalizuoja, kad įstojimas į ES vis tik yra įmanomas.
„Paskutinį patepimą“ – kaip ir kiekviename tokio pobūdžio procese – liudys vieningas balsavimas Europos Vadovų Taryboje, nepaisant to, jog Komisija priartino Ukrainą bei Moldovą prie narystės ES labiau, nei bet kada anksčiau.
