Turkijos prezidento poste dar 5-eriems metams liks R. T. Erdoganas
Turkijos prezidento rinkimai pasibaigė, o šiuo metu vis dar skaičiuojant paskutinius rinkėjų atiduotus balsus skelbiama, kad trečią kadenciją svarbiausiame šalies poste sau užsitikrino dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas.
Paneigdamas prognozes ir išankstines apklausas R. T. Erdoganas laimėjo Turkijos prezidento rinkimų antrąjį turą įveikęs opozicijos lyderį Kemalą Kilicdaroglu. Suskaičiavus 99,43 proc. balsų, preliminarūs oficialūs rezultatai rodo, kad R. T. Erdoganas triumfuoja surinkęs 52,14 proc. balsų[1].
Tuo tarpu K. Kilicdaroglu gavo 47,86 proc. Turkijos rinkėjų balsų. Rezultatų atžvilgiu, tai vieni įtempčiausių Turkijos prezidento rinkimų per pastaruosius dešimtmečius, bet net ir didelis K. Kilicdaroglu palaikymas nesugebėjo iš posto išjudinti tiek Turkijoje, tiek ir užsienyje kontraversiškai vertinamo R. T. Erdogano.
Kalbėdamas savo partijos būstinėje sostinėje Ankaroje, K. Kilicdaroglu sakė, kad ir toliau kovos dėl „tikros demokratijos“. Tuo tarpu kreipdamasis į tūkstančius savo šalininkų prie prezidentinio komplekso Ankaroje, R. T. Erdoganas sakė, kad dabar yra laikas „visiems susivienyti dėl Turkijos nacionalinių tikslų ir svajonių“.
O kol R. T. Erdoganas vis dar laikosi pažadais apipintos rinkiminės kampanijos retorikos, ekspertai nesutaria, kaip iš tiesų atrodys ateinantys penkeri metai Turkijoje ir kaip tolimesnė R. T. Erdogano politika gali atsiliepti likusiam pasauliui, šiuo metu kovojančiam ne su viena geopolitine krize.
R. T. Erdoganas žada ekonominį Turkijos atsigavimą ir pagalbą tragiško žemės drebėjimo paveiktiems regionams
„Kaip galima nemylėti šios tautos?“, – pradėdamas savo pergalės kalbą prie prezidento rūmų susirinkusiai miniai tarė R. T. Erdoganas.
Ir tikrai, rinkėjams jis turi jaustis dėkingas: juk pergalę pasiekė nepaisant istorinio Turkijos ekonomikos nuosmukio bei kritikos, kuri skriejo į jo administraciją po tragiško vasario mėnesį Turkijai smogusio žemės drebėjimo, kainavusio daugiau nei 50 tūkst. gyvybių.
Tačiau pats Turkijos lyderis, regis, savo klaidų nemato ir tiki, kad iki šiol dirbęs nepriekaištingai, dabar galės savo darbus pratęsti dar penkerius metus.
„Mes kartu ėjome šiuo keliu. Ėjome dieną ir naktį, ir jūs vėl pavedėte mums šią pareigą. Jei Dievas duos, mes ir toliau drauge kursime Turkijos istoriją. Mes nesame vieninteliai laimėtojai. Laimėtoja yra Turkija. Laimėtoja yra mūsų demokratija“, – sakė R. T. Erdoganas[2].
Savo pergalės kalboje Turkijos lyderis nevengė sukritikuoti ir savo oponento, kritiškai pareikšdamas, kad „teroristinės organizacijos pralaimėjo“, turėdamas omenyje K. Kilicdaroglu ryšius su kurdų lyderiais.
Kalbėdamas apie ateities darbus, R. T. Erdoganas žadėjo, kad didelį dėmesį skirs po žemės drebėjimų sugriautų Turkijos miestų atstatymui ir nukentėjusių Turkijos žmonių sugražinimui į gyvenimą[3].
Tačiau tiek rinkiminės kampanijos metu, tiek ir po pergalės, R. T. Erdoganas esmine Turkijos problema laiko šalyje fiksuojamą rekordinę infliaciją. Pasak Turkijos lyderio, šią problemą išspręsti nebus sudėtinga.
„Neatidėliotinas artimiausių dienų klausimas – pašalinti problemas, kylančias dėl infliacijos sukelto kainų augimo, ir kompensuoti visus gerovės praradimus. Jei tai padarysime, mums pavyks. Palūkanų norma yra 8,5 proc. Infliacija taip pat sumažės. Jūs pamatysite“, – teigia Turkijos prezidentas.
Turkijos viduje didelių permainų nebus, tačiau piliečių kontrolė gali sustiprėti
Po pastarosios R. T. Erdogano pergalės jis tapo ilgiausiai valdančiu Turkijos valdovu nuo tada, kai prieš šimtmetį Turkijos respubliką įkūrė Mustafa Kemalis Atatiurkas. Nors tai tik istorinis faktas, dalis politikos apžvalgininkų neatmeta galimybės, kad toks pasiekimas dar labiau sustiprins R. T. Erdogano pozicijas šalies vidaus politikoje.
Vis dėlto, abejojama, ar trečiosios kadencijos metu Turkijos prezidentas imsis kažko naujo ir iki šiol nematyto. Manoma, kad kaip ir anksčiau, jis pratęs netradicinės ekonomikos vystymą ir savo vidaus bei užsienio politiką, toliau aktyviai skatins islamo vertybes, nacionalizmą ir populistines pažiūras.
„Trečioji ir paskutinė Erdogano kadencija Turkijai reikš dabarties tęsinį“, – sako Londone įsikūrusio analitinio centro „Chatham House“ bendradarbis Galipas Dalay, pabrėžęs autoritarinę T. R. Erdogano politiką[4].
Iš tiesų, valdant R. T. Erdoganui, kuris pirmą kartą į valdžią atėjo 2003 m., kaip Turkijos ministras pirmininkas ir 2014 m. tapo prezidentu, šalis grįžo prie autoritarizmo. Juk jis įtvirtino savo valdžią pakeitęs Konstituciją, susilpnino šalies demokratines institucijas, įskaitant teismus ir žiniasklaidą, įkalino oponentus ir kritikus, daug žurnalistų.
Dabar jis turės dar penkerius metus svarbiausiame šalies poste. Ir niekas nesitiki, kad R. T. Erdoganas staiga Turkiją nukreips demokratijos keliu. Priešingai, manoma, kad prezidentas gali pasižymėti dar labiau ekstremalia politika.
Dėl to tie turkai, kurie nuoširdžiai norėjo permainų, o tokių buvo beveik 48 proc. rinkėjų, dabar yra ne tik nusivylę, tačiau ir kiek išsigandę. Dalis ekspertų mano, kad Turkijoje dar labiau sustiprės religinė propaganda, sumažės piliečių laisvės.
Jau anksčiau R. T. Erdoganas aršiai gynė konservatyvių musulmonų teises, leisdamas moterims dėvėti galvos apdangalus viešuosiuose pastatuose, pavyzdžiui, universitetuose ir valstybės tarnyboje, kur jie buvo draudžiami. Manoma, kad ateinančiais metais jis gali vykdyti radikalesnę politiką: juk dar prieš rinkimus išplėtė savo sąjungą su islamistų grupėmis, tokiomis kaip „Huda Par“ ir „Yeniden Refah“.
Turkijos prezidento rinkimų rezultatai aktualūs Rusijai, Ukrainai bei NATO
Tai, kas eina Turkijos prezidento pareigas, svarbu ir likusiam pasauliui. Turkija yra didelė ir įtakinga valstybė, NATO narė, puikiai laviruojanti tarp Vakarų ir Rytų, tačiau vengianti užimti vieną galutinę poziciją ar konkrečiai šlietis prie vieno ar kito bloko.
Vykstant karui Ukrainoje, Turkija tapo svarbi diplomatine prasme. Juk būtent ši valstybė padėjo sudaryti susitarimą tarp Rusijos ir Ukrainos dėl grūdų pervežimo Juodąja jūra.
Tačiau Rusija į Turkiją žvelgia kaip į potencialią partnerę. Galbūt dėl to Vladimiras Putinas buvo vienas iš pirmųjų pasaulio lyderių, pasveikinusių R. T. Erdoganą su pergale rinkimuose. Iš tiesų, V. Putinas darė viską, ką galėjo, kad R. T. Erdoganas laimėtų: net atidėjo Turkijos 600 mln. dolerių mokėjimą už rusiškas gamtines dujas, kad Turkijos ekonomika, dėl kurios būklės daug kaltinimų sulaukė R. T. Erdoganas, nebūtų dar labiau paveikta.
Kita vertus, net jei R. Erdoganas ir gali palaikyti glaudžius ryšius su Rusija, jis taip pat teikia karinę pagalbą Ukrainai ir kol kas stebėtinai sėkmingai laviruoja tarp šių dviejų kariaujančių šalių, kurios Turkijai, strateginės partnerystės prasme, abi yra svarbios.
Gonul Tol, knygos „Erdogano karas: lyderio problemos Sirijoje ir namuose“ autorius teigia, kad per ateinančius penkerius metus pamatysime kaip R. T. Erdogano ir V. Putino santykiai dar labiau sustiprės.
„Jis pasinaudojo Švedijos ir Suomijos įstojimu į NATO kaip koziriu, kad išsireikalautų nuolaidų iš Vakarų pasaulio. Ir jam tai daugeliu atžvilgių pavyko, todėl jis stengsis tai išnaudoti ir toliau“, – sako G. Tol.
Tačiau Turkija yra ir NATO narė, o Aljanso pozicija Rusijos atžvilgiu yra daugiau nei aiški. Turkija po ilgų dvejonių oficialiai pritarė Rusijos kaimynės Suomijos prisijungimui prie NATO, nors kol kas ir stabdo Švedijos prisijungimą.
Nors dėl to kyla įtampa tarp NATO partnerių, griežtos kritikos R. T. Erdoganas nesulaukia: įdomu tai, kad per savo prezidentavimo laikotarpį jis užmezgė itin dalykiškus santykius su visais savo sąjungininkais.
Dėl to Vakarai vengia pasitelkti įprastas manipuliacines taktikas ir tikisi, kad sunki Turkijos ekonomikos būklė ir tikimybė, kad R. Erdoganui teks sutelkti dėmesį į finansų stabilizavimą ir užsienio investicijų pritraukimą gali tapti palankiu argumentu siekiant Švedijos įstojimo į NATO.
Iš tiesų, dauguma analitikų tikisi, kad R. T. Erdoganas galiausiai sutiks su Švedijos naryste: jei ne iki artėjančio NATO viršūnių susitikimo Vilniuje, tai galbūt iki metų pabaigos.
„Erdoganas brangina Turkijos buvimą NATO, nes mano, kad tai suteikia jam papildomų svertų tarptautiniuose reikaluose“, – sako G. Dalay.
Tačiau kiti apžvalgininkai, apibendrindami tai, ką R. T. Erdogano pergalė reiškia likusiam pasauliui, reziumuoja, kad viešai reikšdamas neutralumą tarp Rytų ir Vakarų, jis tiesiog sumaniai vengia konflikto ir sankcijų, tačiau manoma, kad bėgant metams, Ankaros santykiai su NATO ar Europos Sąjunga (ES) taps vis sudėtingesni.
„Turkija atitrūksta nuo Vakarų. Nors teoriškai ji yra NATO narė, Turkija nebėra NATO dalis“, – sako ekonomistas Arda Tunca[5].
Tuo tarpu politikos apžvalgininkas Resul Serdar akcentuoja faktą, kad per pastaruosius kelerius metus Turkija suartėjo su tokiomis šalimis kaip Egiptas, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai. Apžvalgininko teigimu, per ateinančius penkerius metus Turkijos santykiai su šiomis šalimis turėtų tik tvirtėti:
„Manome, Erdoganas daug labiau norės suartėti su jomis. O su Damasku netgi prieš pat rinkimus matėme tiesioginius Turkijos ir Sirijos užsienio reikalų ministrų susitikimus; tai buvo aukščiausio lygio susitikimai nuo Sirijos krizės pradžios“.
Turkija turi karių Sirijoje ir remia Sirijos opoziciją prezidentui Basharui al Assadui. O R. T. Erdogano pergalė gali turėti tiesioginės įtakos ir maždaug 3,6 mln. sirų pabėgėlių Turkijoje.
Turkijos lyderis jau anksčiau pažymėjo, kad jo vyriausybės planai pastatyti šimtus tūkstančių namų šiaurės Sirijoje palengvins savanorišką pabėgėlių grįžimą, o tai turės įtakos ir pabėgėlių skaičiui Europoje.
