Turkijoje ir Sirijoje – 6,4 balo žemės drebėjimas
Vėlų pirmadienio vakarą Turkijos pietinėje Hatajaus provincijoje vėl užfiksuotas 6,4 balo žemės drebėjimas. Šio žemės drebėjimo židiniu tapo Defnės miestas, tačiau drebėjimas buvo jaučiamas ir už šimtus kilometrų esančiuose regionuose, taip pat ir Sirijoje, Libane, net Egipte. Pirmadienį įvykusio žemės drebėjimo metu žuvo mažiausiai trys žmonės, o šimtai kitų buvo sužeisti.
Tai dar vienas didelis smūgis Turkijai ir Sirijai, bandančioms atsigauti po vasario 6 dienos žemės drebėjimo, pareikalavusio daugiau nei 41 000 žmonių gyvybių. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos padalinio, tai didžiausia stichinė nelaimė regione per visą pastarąjį šimtmetį. Drebėjimas taip pat yra vienas iš penkių mirtiniausių XXI a. žemės drebėjimų.
Kol tūkstančiai žmonių yra paveikti savo artimųjų netekties ir netekę savo gyvenamųjų būstų, kritika skrieja tiek valdžios pareigūnams, negebėjusiems laiku pasiruošti katastrofai, tiek ir Vakarų partneriams, skubantiems paramą teikti Turkijai, tačiau į antrą planą nustumiantiems Siriją.
Gausybės kritikos sulaukė ir Sirijos diktatoriaus Bašaro Al-Asado elgesys. Ilgiau nei penkias dienas po katastrofos jis blokavo humanitarinės pagalbos konvojus, pasienio ruožuose palikęs tik vieną atvirą patikros punktą. Nors vėliau užsienio humanitarinės organizacijos galiausiai susitarė su Sirijos režimu ir dabar bent trys pasienio ruožai įleidžia pagalbą gabenančias transporto priemones į karo ir žemės drebėjimo nusiaubtą šalį, aktyvistai pažymi, kad parama atkeliavo gerokai per vėlai.
Išgyvenę sirai buvo palikti patys tvarkytis su katastrofos pasekmėmis: rankomis atkasinėjo artimųjų kūnus, kovojo su medicininių priemonių, maisto, vandens trūkumu. O į šalį net ir įleidus pagalbos konvojus, būtinų priemonių nukentėjusiesiems tiesiog neužtenka.
Gamtos stichija ir toliau kelia paniką Turkijoje bei Sirijoje
6,4 balo stiprumo žemės drebėjimas pirmadienį supurčius pietų Turkiją[1], žuvo mažiausiai 6 žmonės, o daugiau nei 200 buvo sužeisti, 18 iš jų – gana sunkiai. Pirminiais duomenimis, Sirijos šiaurės vakaruose buvo sužeista daugiau kaip 130 žmonių[2].
Pasak Turkijos nepaprastųjų situacijų valdymo institucijos (AFAD), vėl buvo vykdomos žmonių, įstrigusių po apgriuvusiais pastatais, paieškos ir gelbėjimo operacijos. Žmonėms nurodyta patiems neiti prie apleistų pastatų ir griuvėsių – baiminamasi, kad menkesni drebėjimai gali kartotis.
Šio pirmadienio žemės drebėjimas taip pat laikomas pakartotiniu ir gerokai silpnesniu nei pirminis 7,8 balo žemės drebėjimas, kuris regioną nusiaubė vasario 6-ąją.
Pasak Turkijos tarnybų, su laiku požeminiai drebėjimai turėtų retėti, tačiau ekspertai pabrėžia, kad ypač stiprių žemės drebėjimų atveju, mažesni pakartotiniai drebėjimai gali kartotis ne tik kelias dienas ar savaites, bet net ir mėnesius arba metus.
Vasario 6-osios žemės drebėjimas įeis į tragišką istoriją
Per didijį, visą regioną tiesiogiai paveikusį ir pasaulį sukrėtusį vasario 6-osios žemės drebėjimą Turkijoje ir Sirijoje žuvo daugiau nei 44 000 žmonių, dar dešimtys tūkstančių liko be pastogės, prarado artimuosius, buvo stipriai sužeisti.
Manoma, kad aukų skaičius vis dar augs, tūkstančiai dar gali būtų prispausti po namų nuolaužomis. Turkijos nelaimių valdymo institucija pranešė, kad praėjus beveik dviem savaitėms po žemės drebėjimo baigė daugumą paieškos ir gelbėjimo operacijų, nes ekspertai teigia, kad žmonių, įstrigusių griuvėsiuose, šansai išgyventi taip ilgai po nelaimės yra mažai tikėtini.
Turkijai žemės drebėjimai nėra svetimi. Didžiulė valstybė, išsiplėtusi per du žemynus, yra išsidėsčiusi ties tektoninių plokščių riba. Per pastaruosius 25 metus šalį sukrėtė net septyni 7,0 balo ar stipresni žemės drebėjimai. Vis tik, lemtingas vasario 6 d. drebėjimas buvo stipriausias ir pražūtingiausias.
PSO Europos padalinio vadovo teigimu, šis drebėjimas yra „baisiausia regiono stichinė nelaimė per šimtmetį“. Ši nelaimė patenka net tarp penkių, pareikalavusių daugiausia žmonių gyvybių katastrofų pasaulyje nuo XXI a. pradžios[3]. Tai net nėra susiję su tiesioginių aukų skaičiumi ar žalos turtui mastais: katastrofos padariniai priklauso ir nuo gyventojų tankumo ir nuo to, kaip gerai pastatai pritaikyti seisminiam pavojui. Šiuo atveju, abu veiksniai nulėmė, kad katastrofa buvo ypač pražūtinga.
Pagalba Siriją pasiekė praėjus daugiau nei 5 dienoms
Kol Turkijoje valdžia susilaukia kritikos dėl prasto pasiruošimo tragedijai ir vangios reakcijos į pagalbos reikalaujančius nukentėjusius piliečius, Sirija kovoja su dar sudėtingesnėmis problemomis. Šalyje jau 12 metų trunkantis pilietinis karas stipriai apsunkina pagalbos teikimą: Vakarų paramos organizacijos vengia tiekti paramą karo zonoje, o ir įvežti humanitarinę pagalbą yra ypač sudėtinga.
Kaip jau minėta, Sirijos režimo vadovas B. Al-Asadas pirmas penkias dienas po tragedijos neleido užsienio pagalbai įvykti į šalį, atvirą palikęs vos vieną pasienio punktą.
Tūkstančiai sirų buvo palikti mirti likimo valioje, nors sureagavus laiku, dar galėjo būti išgelbėti.
Tik praėjusią savaitę Sirijos diktatorius pagaliau buvo įtikintas atidaryti dar du pasienio su Turkija kontrolės punktus. Tačiau piliečiai niūriai pripažįsta, kad pagalba atkeliauja gerokai per vėlai.
Iki praėjusio pirmadienio Jungtinės Tautos (JT) ir Sirijos diktatoriaus B. Al-Asado vyriausybė siekė susitarimo, kad globalioms humanitarinėms organizacijoms būtų leista teikti pagalbą per daugiau nei vieną pasienio ruožą. Vėliau paskelbta, kad susitarimas pasiektas, naujai atidaryti Bab al-Salamo ir Al Rėjos punktai. Kol kas skelbiama, kad jie veiks tris mėnesius.
„Asadas yra blogiau už bet kokį žemės drebėjimą. O JT savo politika Bašaro atžvilgiu mus žudo dar labiau. Mums nereikia laukti, kol jie atidarys sienas. Jos jau yra atviros. Kodėl žmonės prašo jų leidimo?“, – tiek vietos režimu, tiek tarptautine reakcija piktinasi katastrofą išgyvenęs siras.
Sirijos nepaprastosios padėties darbo grupės vykdomasis direktorius Mouazas Moustafa taip pat sako, kad JT komunikacija ir B. Al-Asada leidimo tiekti paramą prašymas yra perteklinis, o JT remiasi tik siauromis ginčijamomis tarptautinės teisės interpretacijomis.
„Assado režimas neturi teisės būti galutine instancija, sprendžiančia milijonų civilių gyventojų likimą Sirijos teritorijose, kurios nepriklauso režimui. JT nereikia Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl tarpvalstybinės humanitarinės pagalbos, tačiau ji leidžia Assadui būti vieninteliu žmonių, kuriuos jis engė 12 metų, atstovu“, – sakė jis.
Nors praėjusią savaitę JT paskelbė 397 mln. dolerių įsipareigojimą bent 3 mėnesius teikti „labai reikalingą, gyvybes gelbstinčią pagalbą beveik 5 mln. sirų“, kol kas tai yra tik pažadai ir politika, o žemės drebėjimo vietoje dirbantys gelbėtojai tegali apgailestauti, kad po pražūtingos katastrofos negali padėti visiems, trūksta tarptautinės humanitarinės pagalbos, įrangos, pačių gelbėtojų[4].
Nors trūkstamos pagalbos poreikis, dabar, kai Vakarų pagalba jau lengviau galės patekti į šalį, galimai sumažės, ekspertai pabrėžia ir tai, kad Sirijos diktatorius humanitarinės paramos koridorius plačiau atvėrė tikrai ne iš geros valios.
Analitikai pažymi, kad žmonių kančios B. Al-Asado režimui visiškai nerūpi, o leisdamas į sukilėlių kontroliuojamą šiaurės vakarų Siriją įvežti pagalbą per daugiau sienos patikros punktų, jis tikisi naudos sau iš Vakarų lyderių[5].
