Švedijos įstojimo į NATO klausimas Turkijoje sprendžiamas bus ne greit
Po ilgų derybų ir įvairių užkulisinių žaidimų, Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) trečiadienį paskelbė, kad rudens parlamento sesijos pradžioje Ankaros įstatymų leidžiamoji valdžia pateiks Švedijos stojimo į NATO ratifikavimą. [1]
Po dvi dienas trukusio NATO viršūnių susitikimo Vilniuje surengtoje spaudos konferencijoje R.T.Erdoganas priminė, kad prieš susitikimą, pirmadienį, kalbėjosi su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu (Jens Stoltenberg) ir Švedijos ministru pirmininku Ulfu Kristersonu (Ulf Kristersson). Per susitikimą buvo suderinta, kad Švedija ne tik reaguos į Ankaros lūkesčius, susijusius su Kurdistano darbo partijos narių veiklos ir jos palaikymo užkardymu, bet ir aktyviai rems muitų sąjungos atnaujinimą bei pasirūpins beviziu Šengeno režimu. Taip pat buvo aptarti turkų stojimo į Europos Sąjungą niuansai.
Po pirmadienio vakaro susitikimo J.Stoltenbergas patikino, kad Turkijos prezidentas sutiko kuo greičiau perduoti Turkijos parlamentui protokolą dėl Švedijos stojimo ir glaudžiai bendradarbiauti su juo ratifikuojant dokumentą. Turkijos parlamentas savo rudens sesiją pradeda kiekvienais metais spalio 1 d.
Reikia atkreipti dėmesį , kad Turkijos valstybės vadovas pabrėžė tikintis iš Stokholmo sulauksiantis konkrečių žingsnių dėl pirmadienį pasiekto naujojo Turkijos ir Švedijos susitarimo. Tuo pat metu R.T.Erdoganas nurodė manantis, kad Švedijos narystės NATO ratifikavimas bus prioritetas prasidėjus parlamento rudens sesijai. „Norime, kad šis procesas kuo greičiau baigtųsi“, – pridūrė jis.
Nesutarimai dėl Švedijos narystės NATO
Švedija kartu su kaimynine Suomija paraišką stoti į NATO pateikė praėjusių metų gegužę, taip reaguodamos į Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą. Kad abi valstybės taptų organizacijos narėmis, visos NATO valstybės-narės turi patvirtinti ir ratifikuoti organizacijos plėtrą. Suomijos prisijungimo klausimas buvo išspręstas pavasarį, o Švedijos narystė „užstrigo“ Ankaroje ir Budapešte.[2]
Dėl Švedijos stojimo į NATO Ankara iki šiol teigė nepritarianti tol, kol, jos nuomone, Stokholmas nesiims ryžtingesnių veiksmų prieš terorizmą, ir ypač – prieš Kurdistano darbininkų partijos (PKK) teroristinės organizacijos narius. Turkija taip pat reikalauja daugelio prieglobstį Švedijoje radusių PKK narių ekstradicijos.
Nuo 1984 m. pietryčių Turkijoje vyksta kovos tarp reguliariosios kariuomenės ir dėl vietos kurdų mažumos nepriklausomybės kovojančios PKK. Per dešimtmečius trukusį konfliktą žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.
Švedija „be penkių minučių“ NATO narė? Neperšokęs griovio nesakyk „op“!
Įvertinus tai, kad R.T.Erdoganas yra patyręs ir praktiškas politikas, galima daryti prielaidą, jog net ir pateikus Turkijos parlamentui Švedijos narystės NATO ratifikavimo dokumentus, šis klausimas gali įstrigti. Turkų lyderis ne be reikalo priminė, kad jo šalis narystės ES laukia 50 metų. Tai buvo subtili užuomina, kad nejudant vienam procesui, gali sustoti ir kitas.
Atskiras klausimas – Rusijos, su kuria Turkija palaiko jei ne draugiškus, tai dalykinius santykius ir regione savų interesų neabejotinai turinčios Kinijos – reakcijos. Šios dvi valstybės negali uždrausti turkams jungtis į sąjungas ar aljansus, tačiau gali pradėti manipuliuoti tokių veiksmų pasekmėmis. Kinija, šiuo atveju, yra palankesnėje pozicijoje, kadangi Rusijai tapo priklausoma nuo per Turkiją einančio prekių ir krovinių importo-eksporto. Nors ir turkams per daug užsižaisti ar visiškai atsiriboti nuo rusų nėra tikslinga, nes, nepaisant sankcijų, Rusijos naudingosios iškasenos toliau sėkmingai keliauja į pasaulines rinkas, o naudos iš to turėti gali ir Turkija. [3]
Kodėl Turkijos narystė ES gali užkliūti Kinijai? Viena vertus, tai leistų sustiprėti dabar krizę išgyvenančiais turkų ekonomikai ir, tikėtina, pritrauktų investuotojus iš Vakarų, kas didintų konkurenciją vidaus rinkoje. Musulmoniškų šalių vienijimui užsiimančiam Pekinui to, tikėtina, visiškai nereikia.
Be to, atvėrus Turkijos rinką europinėms prekėms, iš jos būtų stumiami kiniški gaminiai. Aišku, visiškai atsiriboti nuo Kinijos niekam nepavyksta, net tai pačiai Lietuvai, kurios užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis jau seniai „įveikė drakoną“, tačiau vėlgi tai lemtų konkurencijos augimą.
Priežasčių, įvertinus bendrą geopolitinę situaciją, gali būti ir daugiau, tad kol žodinis turkų patikinimas dėl švedų narystės netapo kūnu, galima tik prisiminti seną patarlę – neperšokęs griovio nesakyk „op“.
