„Tūkstantmečio“ mokyklos ar gyvulių ūkis – kas slypi po skambiu pavadinimu?

Tūkstantmečio mokyklose tilps tik ketvirtadalis mokinių

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos šūkis – kad kiekvienas Lietuvos vaikas turi galimybę mokytis šiuolaikiškoje ir atviroje mokykloje. Šūkis gražus, sutikite. Tačiau kiek jame tiesos? Argi Lietuvoje veiks tik Tūkstantmečio mokyklos? Argi nebus taip, kad turėsime ir tokius ministerijos aukso veršius, ir užribin nustumtas mokyklas, kurios versis dar sunkiau, nei iki šiol?

Tai kaip gi čia bus su tais vaikais, juk tūkstantmečio mokyklos tai ne guminės? Jei ministerija skirstys, ir jau skirsto, mokyklas, skirstys ir vaikus. Bus lygūs ir lygesni. Tas pats gyvulių ūkis, nuo kurio mus bando išgelbėti Finansų ministerija, tik perkeltas ant vaikų pečių.

ŠMSM sako, kad projekto tikslas, jog ne mažiau kaip 80 proc. savivaldybių bus sudariusios sutartis įgyvendinti Tūkstantmečio mokyklų vystymo projektus. Ne mažiau kaip 100 000 bendrojo ugdymo mokyklų mokinių mokymo sąlygos pagerės. Ne mažiau kaip 10 000 pedagoginių darbuotojų ir vadovų patobulins ar įgis naujų kompetencijų. Ne mažiau kaip 150 bendrojo ugdymo mokyklų bus įgyvendinta pažangos programa.

Tiesa, kokiu būdu visi Lietuvos mokiniai gaus geriausias sąlygas, kai projektu siekiama pagerinti maždaug tik ketvirtadalio visų Lietuvos moksleivių padėtį? Statistikos duomenys rodo, kad šiemet 5-19 amžiaus vaikų iš viso yra daugiau, kaip 430 tūkst^[1]. Lietuvoje yra per tūkstantį mokyklų, tačiau pinigų kapšas bus atrištas tik nedidelei daliai jų?

Švietimo kokybę apsprendžia skaičiais

Kaip pastebėjo nuo pat pradžių stumiamą reformą kritikavusi Seimo narė, ilgametė švietimietė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė, ministerija švietimo kokybę apsprendžia… mokinių skaičiumi. Iš čia ir Konstitucinio teismo sprendimas, kad kriterijai neatitinka šalies pagrindinio įstatymo.

„Šie rezultatai yra akivaizdžiai orientuoti į kiekybinius rodiklius, ir dar neaiškius, pavyzdžiui, ne visi švietimo pagalbos specialistai yra pedagoginiai darbuotojai. Tai jie taps paribio ar užribio žmonėmis?

Apskritai neaišku, kokie rodikliai parodys projekto sėkmę. Dar reikia gerokai nupūsti miglą – neatskleista, kas slepiasi už numatomų projekto rezultatų ir ypač už vartojamų sąvokų. 

Ar reikalavimas turėti 200 mokinių nebus akstinu ir vėl tvarkyti mokyklų tinklą?“, – klausia švietimietė, tik, deja, į savo klausimus atsakymo niekaip nesulaukia^[2].

Tautiškumo puoselėjimo Tūkstantmečio mokyklose nereikia?

Mokyklose, kurios jau dalyvauja programoje – savos bėdos. Paaiškėjo, kad tautiškumo puoselėjimas nelabai susijęs su Tūkstantmečio mokyklų programos strategija, esą jose reikia kažko šiuolaikiško. Tokiam naratyvui kritikos negaili šalies pedagogai.

„Startavo Tūkstantmečio mokyklų programa. Buvau paskirta į mokyklos Kultūrinio ugdymo grupę. Mokykloje pasitarus, kadangi pati esu stipraus folkloro ansamblio narė, etnokultūros puoselėjimo entuziastė, buvo nuspręsta siūlyti kurti Folkloro studiją – klasę, pasiūti komplektą tikrų aukštaitiškų tautinių drabužių vaikams, nupirkti tradicinių muzikos instrumentų, žodžiu, visaip - tiesiogiai ir netiesiogiai kurti vaiką veikiančią aplinką, kuri padėtų geriausiai įgyvendinti etninės kultūros ugdymo pagrindinius siekinius ir turinį, būtų palanki numatytiems ugdymo metodams taikyti“, – savo patirtimi dalijosi pedagogė Edita Čeikauskaitė Lapienienė.

Tačiau, sako ji, kai atėjo metas savivaldybėje įrodyti, kad šios pasiūlytos, planuojamos veiklos gautų finansavimą, pasirodė, kad folkloras niekaip nepritempia prie Tūkstantmečio mokyklų Kultūrinio ugdymo programos.

„Kodėl mes taip nemylim, kas yra sava? Su ansambliu yra tekę nemažai keliauti po užsienio šalis, dalyvauti tarptautiniuose folkloro festivaliuose. Ir kai mes žygiuojam eisenoje su savo aukštaitiškais kostiumais, baltais nuometais, esam tikrai IŠSKIRTINIAI, atkreipiantys dėmesį ir savo archaiškomis daugiabalsėmis dainomis, šokiais, kalba“, – stebisi pedagogė^[3].

Tūkstantmečio mokyklų projektas jau pristatytas, tačiau dar realiai nesukurtas

„Iš tiesų Lietuvoje dar neteko matyti projekto, kurį jau pristatytą, išreklamuotą ir turintį 210 mln. eurų finansavimo šaltinį, dar tik reikėtų pradėti kurti. Ir vis kitaip, ir vis papildant. Negana to, daugybę kartų keičiant“, – kritikos negaili Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai“ redaktorius.

Jis pridūrė, kad projekto kūrybinio proceso metu švietimo bendruomenė vis raginama palaukti pokyčių, o bendruomenei nieko kito ir nelieka – tik laukti. Ir vis dėlto projekto užduotys, tikslai ir jų įgyvendinimas yra labai migloti.

„Kodėl visa tai vyksta? Todėl, kad Lietuvoje taip įprasta. Pas mus dauguma projektų vyksta pagal pinigų įsisavinimo mechanizmą. Yra milijonai, tai tikrai bus ir kas juos įsisavins. Nei savivaldybės, nei mokyklos labai negalvos, ar sistema logiška, ar ne, duos ji laukiamų rezultatų ar ne, pagerės mokinių pasiekimai ar nepagerės, jos tiesiog ateis, pasiims tuos milijonus ir juos sunaudos (arba įsisavins). Jeigu taip vyko iki šiol, kodėl kas nors turėtų keistis. O į popierius surašysime viską, ko tik pageidaus ministerija“,- sako švietimo ekspertas^[4]

Tūkstantmečio mokyklų projektas skirtas tiesiog įsisavinti ES lėšas?

Ne ką mažiau skeptiškas yra ir KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas, edukologas, lyderystės ekspertas Gintautas Cibulskas, kuris pareiškė, kad jo subjektyvia nuomone, Tūkstantmečio mokyklų projektas tėra dar vienas skambiai pavadintas projektas, skirtas įsisavinti ES lėšas.

„Man nepatiko, kad tas pinigų paskirstymas vėlgi remiasi Pavlovo principu. Jūs padarote tai, ką mes norime – tinklo pertvarką pagal ŠMSM, pakeliui sukuriate „pažangos planą“, o mes jums – pinigus. (Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad, pinigų panaudojimo paletė gan plati, nuo infrastruktūros iki kompetencijų kėlimo renginių apmokėjimo, tai labai gerai).

Tas principas yra geras, jei „Pavlovas“ (šiuo atveju ŠMSM) geriausia žino, ko reikia „šuniui“, t. y. savivaldybėms (tinklo pertvarkos pagal statistinius rodiklius ir „centrų“ sukūrimo), kad mokymo(si) rezultatai šokteltų į viršų. Tačiau ar tikrai taip yra? Ar tikrai uždarius ar reorganizavus kai kurias mokyklas pagal kiekybinius rodiklius (mokinių skaičių) ir nukreipus jas į „centrus“ mokytojams ir jų tėvams bus geriau? Abejoju. Jau dabar yra tų mokyklų, kurios pagal didelę dalį pateiktų rodiklių yra „Tūkstantmečio mokyklos“. O tarp jų yra ir tokių, kurios netenkina vieno rodiklio – mokinių skaičiaus, – teigia G. Cibulskas^[5].