Šiame tekste informacija yra skirta asmenims, ne jaunesniems nei 18 metų amžiaus. Skaitydami šį tekstą Jūs patvirtinate, kad esate ne jaunesni ir prisiimate visą atsakomybę už šios informacijos poveikį.
Moterų valdžios troškimas blaško vyrus kaip bestuburius
Man labai patinka Jurga Lago. Ne, tai nereiškia, kad šokčiau kartu nuo tilto, bet jos mintys ir raiška yra tiesiog pavydėtinos. Štai taikliai ir kiek piktokai Jurga šnekino Ispanijos teisininkę Yobana Carril. Taip, teisininkės vardas tikrai toks. Yobana save pristato esančia vis ne toje pusėje, tarsi kažkokioje sudėtingesnėje. Ji atstovauja Ispanijos vyrus. Sako, kad vyrams šiuo metu Ispanijoje labai riesta, nes juos skriaudžia moterys[1]. Nieko sau, ar ne?
Pagrindinė teisininkės mintis, kad po Stambulo Konvencijos priėmimo įstatymai jų šalyje pasisuko vyrams nepalankia linkme: moterims užtenka vos pasiskųsti ir vyras suimamas, o įrodyti nekaltumą yra labai sunku. Dėl to – kaip sako teisininkė – ženkliai išaugo vyrų savižudybių skaičius; dėl to sudaroma mažiau santuokų; dėl to skyrybų atveju tėvas atskiriamas nuo vaikų; dėl to moterims pasidarė daug lengviau. Bet ar tikrai?
Teisininkė vardina daug faktų ir skaičių, kuriais net nesinori tikėti. Teigia šiuo metu turinti begalę bylų, kuriose gina vyrus nuo jų moterų ir valdžios.
Na, o visa tai prasidėjo prisidengus lyčių lygybe, kai buvo įkurta daugybė nelabai reikalingų institucijų, saugančių moterų teises, kurios daugumoje Europos šalių ir taip jau daugybę metų sėkmingai egzistuoja, nors saugotos buvo mažiau. Ar mūsų moterims kažkas trukdo užimti svarbias pareigas ir pažeidžia jų teisę rinktis savo gyvenimo kelią? Reikėtų paklausti prezidentės, ar daug kliūčių ji patyrė dėl to, kad yra moteris. Galvoju, jog mes, moterys, esame palaimintos: kartais užtenka pasinaudoti puikia proga ir laiku bei vietoje nusišypsoti, ir tai atidarys naujas duris.
Mes juk tuo naudojamės, ar tai nėra seksizmas? Bet jei tai iš tiesų naudinga, ar turėtume pasislėpti ir savo moteriškumo neberodyti? Gal reikėtų atsiversti į tiesos kelią ir tapti radikaliomis feministėmis bei kovoti už lygias teises visose gyvenimiškose srityse. Dargi kovoti už apžėlusias pažastis, veidą įrėminantį vientisą antakį ir kailines kojas. Jei lygūs, tai lygūs. O aš lygi būti nenoriu ir ką Jūs į tai? Man labai patinka, kai mano kolega puola mane aplenkti, kad atidarytų duris ir griebia iš rankų sunkų krepšį, jog, žiūrėk, nago netyčia nenusilaužčiau. Esu beveik tikra, kad jam patinka, kai imuosi raikyti duoną ir tepti užtepėlėmis prieš sėdant kavos pertraukėlei. Matyt, mes labai atsilikę – tokie socialines lytis žaidžiantys kaimiečiai ir, svarbiausia, visai tuo patenkinti. Bet gal to ir užtenka iki pilnos laimės? Kitu atveju nežemiški poreikiai neš mus ant sparnų iki pat bedugnės.
Savižudybių kopijavimo fenomenas padažnėja kalbant apie jį viešai
Fausta Marija Leščiauskaitė neseniai išdėstė mintis apie papus: „Turiu juos du. Neįtikėtina“[2]. Pagalvojus, gi tikrai keista. Jei turi, tai nerodyk, nes tuomet būsi pavadinta ištvirkusia ir siekiančia sau naudos. Jei neturi, liūdėk, nes esi mažas plokščias elementas – suprask, absoliučiai nereikšmingas. Papus reikia turėti teisingus (didelius). Turi nesimatyt, bet būti, arba nebūti. Kitaip tariant, iliuziją būtina sukurti.
Tiesa ta, kad mes puoselėjame neįmanomus grožio standartus ir lygiuojamės į juos visais būdais: imame paskolas, jog pasididintume krūtis; važiuojame į užsienį, jog galėtume kitiems įrodyti, kad esame verti naujausio modelio automobilio; galiausiai susirandame turtingą vyrą, kuris pasirūpina mumis ir išpildo visus mūsų (ir savo) troškimus, kad tik turėtų pašonėje mielą gražią manekenę, iki kol, galbūt, atsiras kiek šviežesnis variantas.
Aišku, tokie su logika prasilenkiantys sprendimai neretai priveda prie psichologinių problemų, kurios baigiasi milžiniškais ir nevaldomais pykčio proveržiais, gilia depresija ar savižudybėmis. Dargi savižudybėmis (kaip jau minėta straipsnio pradžioje) baigiasi ir auganti moterų priespauda vyrų atžvilgiu. Eilinį kartą mums, moterims, kažko nepakanka, eilinį kartą mes norime kažką kaltinti ir galiausiai pelnyti dar vieną medalį, kuris, kaip žinia, trokštamo laimės jausmo neatneš. Na, nebent mes jį įsivaizduojame kaip nesibaigiantį karą.
Kai moterys tampa monstrais, siekiai praranda efektyvumą
Tiesa ta, kad būti moterimi yra nei blogai, nei gerai – barjeras atsiranda tada, kai norime įsprausti save į rėmą bandant iš jo save išvilkti. Kitaip sakant, gaunasi atvirkštinis variantas, nes nebemokame tiesiog mėgautis dalykais tokiais, kokie jie yra.
Kai feminizmo tema tampa sudėtinga, ji dažnai yra tabu, ir žmonės pradeda tai suprasti. Tuo tarpu norint būti pakankamai „apčiuopiamomis“ mes turime Tarptautinę moters dieną. Žiūrint iš kitos perspektyvos, mums nereikia žaižaruojančių prestižinių mokyklos apdovanojimų – svarbiausia yra tai, kaip mes jaučiamės ir kokios išradingos esame siekdamos savo tikslų, o ne kaip privilegijuotos.
Su šia tema susijusi metafora yra mano mėgstamiausia: du sportininkai startuoja toje pačioje vietoje ir jie turi nemažą galimybę patekti ten, kur nori. Tačiau jei jų odos spalva, lytis ir tapatybė yra skirtingi, šias lenktynes kažkas pradės daug toliau už savo kolegos ir pasivyti tikrai bus sudėtinga.
Štai kodėl turime sutelkti dėmesį į moteris ir suteikti joms platformą su tikra ir apčiuopiama parama. Be abejo, nereikėtų pamiršti, jog moterų judėjimas neturėtų nieko ardyti (kaip jau nutiko ne kartą) – jis turėtų koreguoti sistemą teisiniais klausimais; jis turėtų ginti, bet ne griauti; jis turėtų vienyti, bet ne naikinti viską, kas pasimaišo pakeliui. Kitaip tariant, siekiai turėtų apsieiti be taikinio, kuomet lytis yra laikoma svarbiausia priespaudos ašimi.
Taip, moterys turi turėti reprodukcines teises, įskaitant laisvę gimdyti / negimdyti ar naudoti gimstamumo kontrolę. Tačiau kuomet judėjimas virsta kompromituojančia smurtine kova, kuriam trūksta objektyvumo, tai tampa panašu į personifikuotos kastos trypimą, užimant „priešų“ (vyrų) poziciją.
Visiems aišku, jog šiandien visame pasaulyje lyčių lygybė yra vienas pagrindinių nesutarimų objektų. Tačiau nevalia pamiršti, kad yra milijonai žmonių, kurie tiek viduje, tiek išorėje nepalaiko idėjos, jog vyrams ir moterims turėtų būti vienodos teisės bei lygios galimybės[3].
Dargi nemaža dalis žmonių mano, kad mes jau pasiekėme vyrų ir moterų lygybę. Todėl aišku, kad mūsų konkrečios nuomonės šiais klausimais yra pagrįstos asmenine patirtimi, o ne bet kokiais duomenimis, tyrimais ar mokslu, susijusiu su šiomis problemomis. Kitaip tariant, jei asmeniškai susidūrėme su diskriminacija, be abejonės žinome, kad ji egzistuoja. Tačiau jei ne, dažnai abejojame, kad tai iš tikrųjų vyksta.
Tiesa ta, kad feminizmas savo esme yra susijęs su vyrų ir moterų lygybe, ir toli gražu ne vienybe tarp jų. Kažkas komentavo, jog feminizmas yra tarsi onkologinė liga, skaldanti, užvaldanti bei naikinanti, ir aš absoliučiai su tuo sutinku.
Faktas, jog vyrai ir moterys neturi būti vienodi fiziškai – jie ir negali. Tačiau nemaža dalis moterų elgiasi taip, lyg norėtų kontroliuoti pasaulį ir nuversti vyrus. O tai, savo ruožtu, gali sugadinti žmonių požiūrį į aplinką nudažant viską niūria katastrofiška spalva.
