Tatuiruotės gali sukelti net vėžį: problema – nekontroliuojama dažų gamyba

Besitatuiruojantys savo kūnus nepasidomi, kas leidžiama po jų oda su dažų pigmentu

Piešiniai ant kūno – tatuiruotės – šiais laikais nebenustebins nei vieno. Kiek anksčiau jos turėjo gilesnę prasmę nei dabar – buvo skiriamasis ženklas įkalinimo įstaigose, jomis buvo ženklinami tam tikrų tautybių žmonės ir pan., o štai dabar kūno marginimo fanatizmas taip išplitęs, kad retas, kuris susimąsto, jog 1-2 mm po oda gali būti įšvirkščiami ir spausdintuvų ar net automobilių dažai, mat jų gamybos – niekas nereguliuoja, priešingai nei salonų, kuriuose atliekama ši procedūra, higienos standartų. Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad visos šios grėsmės galioja ir permanentinio makiažo mėgėjams.

Retai kada sutiksi žmogų, turintį vos vieną tatuiruotę – dažnai savo kūną ilgaamžiais piešiniais nusprendę papuošti žmonės, kaip jie patys mėgsta teigti, „suserga“ priklausomybe, kurios dėka po vienos tatuiruotės atsiranda kita, dar kita ir taip tol, kol išmarginto ploto būna daugiau nei „švaraus“.

Kauno klinikų profesorius, mokslininkas Rytis Rimdeika atkreipė dėmesį, kad jauni žmonės visada rūpinasi, kokio piešinio eskizą išsitatuiruoti, bet beveik niekada nesidomi, kas slypi net ne adatose, kurių pagalba norimas piešinys „įleidžiamas“ į žmogaus odą, bet pačiuose dažuose, keliaujančiuose limfa į limfinius mazgus ir net kai kuriuos audinius.

„Operuojant pacientus vis dažniau tenka matyti dažais nuspalvintus limfmazgius. Reiškia, pigmentai patenka ne tik į odą, bet ir į gilesnius audinius. Kokius duomenis apie tatuiruotes turi kitų šalių medikai ir mokslininkai?

Organizmas į tatuiruotę gali sureaguoti įvairiai. Tyrimais nustatyta, kad virš 60 procentų žmonių po tatuiruotės padarymo turėjo odos reakcijų. Apie 6 procentai iš jų – turi pastovių odos problemų“, – dėmesį į opią problemą atkreipė R. Rimdeika^[1].

Tarp galimų šalutinių reiškinių - ne tik hepatitas B ir C, bet ir nesibaigiančios odos problemos

Gražūs ir madingi piešiniai ant kūno gali būti ir tiesus kelias į sunkias komplikacijas ir čia taisyklė „grožis reikalauja aukų“ nublanksta prieš jų sukeliamus skaudžius padarinius.

Ir padarinius galima patirti ne tik dėl salone dirbančiojo meistro aplaidumo užtikrinant visus higienos reikalavimus, bet ir dėl pačių dažų, kurių, kaip minėta, niekas nereglamentuoja. Nesilaikydamas higienos normų tatuiruočių meistras rizikuoja savo klientus užkrėsti virusinėmis krauju plintančiomis infekcijomis – hepatitu B ir C, taip pat ir ŽIV.

Bet yra ir aspektų, kurie nepriklauso nei nuo kliento, nei nuo meistro. Pavyzdžiui, įsigytas pigmento tirpalas gali būti užterštas bakterijomis, ko pasekoje, gali atsirasti odos bakterinis uždegimas.

Po tatuiruotės organizmas kai kuriuos pigmentus net gali atmesti, o tada visą piešinio grožį nustelbs pūlingos pigmento granuliomos. O štai čia ir prasideda užburto rato ciklas: dėl tokio odos pažeidimo gali atsirasti ir randai, kurie linkę išvešėti, o iš jų išsivystyti ir dideli keloidai.

Prie viso to, tatuiruotės gali iššaukti lėtinę organizmo alerginę reakciją, kuri gali dar labiau paūmėti, jei prie to pačio asmuo naudos dar ir tatuiruotės dažo komponentų turinčius plaukų dažus.

„Atlikus cheminę analizę rasta, kad dažai tatuiruotėms gaminami iš chemikalų, kurie yra toksiniai ir gali sukelti įvairias ligas“, – teigė R. Rimdeika.

Kas gi slepiasi tatuiruotėms skirto rašalo sudėtyje?

O dabar labiausiai gluminanti informacija, kaip šių dažų gamintojai naudojasi proga nebaudžiami naudoti pačius pigiausius ir žmogaus organizmui itin kenksmingus komponentus. Atlikus tyrimus, tatuiruočių pigmentuose buvo rasta net spausdintuvų tonerių ir automobilių dažų medžiagų.

Kaip skelbė patys tyrėjai, kaskart tiriant rašalą, buvo dėl ko kilstelėti antakius. Tyrimui vadovavęs mokslininkas Johnas Swierkas pateikė ir vieną iš pavyzdžių – štai 23 iš 56 iki šiolei išanalizuotų skirtingų rašalų parodė, jog juose yra azoto dažiklių, kuriuos bakterijos ir ultravioletiniai spinduliai gali suardyti į kitą azoto junginį, kuris yra potencialus kancerogenas^[2].

O tai, kad tatuiruotėms skirti dažai yra pernešami su limfa į limfinius mazgus bei audinius, ten susikaupus nemažai šių komponentų koncentracijai, rizikuojama „įsitaisyti“ limfinės sistemos bei įvairius kepenų vėžinius susirgimus.

Nepaisant savo populiarumo tatuiruotės vis dar vengiamos kai kuriose darbo vietose

Tatuiruočių žala žmogaus sveikatai yra ne vienintelis veiksnys, kuris gali priversti susimąstyti, ar verta žengti koja kojon su šia saviraiškos mada. Kai kuriose šalyse ar net profesinėse srityse piešiniai ant kūno – griežtas tabu.

Kalbant apie kūno piešinius darbo vietose, ir pačioje Lietuvoje dar pasitaiko atvejų, kai žmogus nepriimamas į darbą vien dėl to, nes turi pastebimų tatuiruočių^[3]. Tokie sprendimai dažnai argumentuojami remiantis įsisenėjusiais stereotipais apie tatuiruotus asmenis kaip nešančius pasauliui tam tikrą žinią apie savo statusą, religiją, politines pažiūras ir pan., kurios nebūtinai sutaps su darbdavio arba klientų ir tai neva gali neigiamai atspindėti įmonės politiką.

Tatuiruotes savo įgulos nariams griežtai draudžia ir dauguma skrydžių kompanijų, iš stiuardesų reikalaudamos nepriekaištingos išvaizdos. Pavyzdžiui, vienos oro linijų bendrovės skrydžių palydovams leidžia turėti matomų, dėvint uniformą, tatuiruočių, tačiau šios turi būti tokios, kad jas būtų galima paslėpti. Kitos bendrovės apskritai draudžia tatuiruočių turėjimą – nesvarbu, matomos jos ar ne. Viena iš tokių aviakompanijų – „Qatar Airways“^[4].

Nepaisant to, kad savas kūnas – sava tvirtovė, norintieji dirbti JAV kariuomenėje negali turėti jokių tatuiruočių matomose vietose^[5]. Panašios taisyklės galioja ir JAV dirbantiems jūrų pėstininkams. Kiek laisvesnės taisyklės 2016 m. buvo nustatytos atliekantiems tarnybą kariniame jūrų laivyne – čia leidžiama marginti savo kūną net ir matomose vietose išskyrus galvą, veidą ar skalpą. Tai vienintelė šaka, kurioje leidžiama tatuiruotes turėti ant rankų.