<h2>Egzotiniam peizažui pabodus vis dažniau renkamės tragedijų foną</h2>
<p>Kelionės įprastai turėtų kelti teigiamas emocijas. Galbūt išvykstame ilsėtis į egzotinius kraštus po kelių įtemptų metų ir negalime atsidžiaugti, kad pagaliau galėsime bent kelias savaites nuo visko atsiriboti? O gal keliaujame darbo reikalais ir radę laisvą minutę po varginančių konferencijų ir susitikimų, skubame apžiūrėti naujo miesto senamiesčio gatvelių, išrinkti vieną kitą mielą smulkmeną savo atžaloms ar antrai pusei? Kai kuriems kelionės yra ir gyvenimo būdas: pilotai, stiuardesės, kelionių fotografai ar tinklaraštininkai ne tik gyvena kelionėmis, bet iš jų ir išgyvena. </p>
<p>Kad ir kaip žvelgsime, kelionės mums yra malonumas. Žinoma, nebent keliautume į artimojo laidotuves ar kelionės metu patektume į itin pavojingą situaciją. Tiesa, kelioninė idilė, matyt, ima varginti, o žmonėms reikia kažko daugiau: aštresnių emocijų, niekur nematytų vaizdinių, nepatirtų išgyvenimų. Gulėjimas paplūdimyje, muziejų lankymas ar istorinių miestų tyrinėjimas jau sužavi toli gražu ne visus. Tikriausiai dėl to, populiarėja ir tamsusis turizmas.</p>
<p>Kalbant apie tamsųjį turizmą svarbu paminėti, kad šis terminas apima ne neigiamą bendrojo turizmo pusę, kaip pavyzdžiui, aplinkosaugines problemas ar vietinių nepasitenkinimą dėl didžiulių spūsčių. Iš tiesų, tamsusis turizmas, dar kartais vadinamas juoduoju, yra dalis bendro turizmo; tai terminas, apimantis keliones, susijusias su mirtimi, nelaimėmis ar kančia[1]. Kitaip tariant, tai kelionės į vietas, kur įprasto pasitenkinimo nepatirsite, tačiau susipažinsite su tragiškais įvykiais ir tamsiąja pasaulio puse.</p>
<p>Tarp akademikų, terminas tamsusis turizmas pradėtas vartoti dar 1996-ais ir greitai ši kryptis sulaukė tyrėjų dėmesio[2]. Juk įdomu suvokti, kodėl žmogus savo atostogų ar laisvalaikio akimirkas skiria nemaloniai jaustis verčiančioms patirtims ir vietoms. Ar tai kultūrinis siekis kuo geriau suvokti net kraupiausias istorines aplinkybes, ar kažkas siejamo su psichologija ir tamsiąją žmogaus pasąmonės dalimi? O gal, šiais laikais nei vienas šių atsakymų negali būti tikslus ir žmonės tiesiog siekia šokiruoti: save, aplinkinius, visuomenę – juk tai dabar tapo bene vieninteliu būdu išsiskirti iš minios.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/katie-drazdauskaite-utwkkyqt3qq-unsplash.jpg" alt="Nepažintos vietos" /></p>
<h2> Žmones traukia tragedijos bei mirtis ir to vengti mums nereikia</h2>
<p>Milijonai žmonių kasmet aplanko įvairiausius pasaulio kampelius. Minios valandų valandas laukia eilėse prie įėjimo į Luvrą, su viltimi bent akies krašteliu pažvelgti į Moną Lizą. Milijonai vyksta į Tanzaniją ar Keniją, pasiruošę iškęsti kaitrią Afrikos saulę dėl to, kad savo akimis išvystų natūralioje gamtoje gyvenančius liūtus ar dramblius. Keliautojai vyksta į prabangųjį Dubajų ar išdrįsta įkelti koją į Brazilijos lūšnynus – kelionės niekada nebuvo tokios įvairios kaip dabar. </p>
<p>Vis tik, yra ir kita turizmo pusė, apie kurią nėra kalbama daug, tačiau kuri populiari jau ne vieną dešimtmetį, o gal ir šimtmetį ar amžių. Černobylis, Aušvicas, Hirošima, Niujorko pasaulio prekybos centro atminimo paminklas, Kauno IX fortas – tai vietos, suvienytos ir pažymėtos amžinu tragedijos ženklu, kurio nenuplauna bėgantys metai. Etniniai žudymai, genocidai, žmogžudystės, teroro aktai ar gamtos stichijos sukeltos katastrofos – visa tai yra tamsioji žmonijos pusė, tragedijos, kurias prisimename, bet kartu, norime nustumti į tolimiausią savo atminties kampelį.</p>
<p>Todėl, grįžimas į tokias vietas gali būti neįprastas. Tikėtina, kad vaikštant po Aušvico koncentracijos stovyklą, nepaisant jūsų pačių šaknų ir kilmės, jums ne kartą suspaus širdį ir taps baisu. Juk visi supranta, kad sugrįžus į masinių tragedijų vietas mes žengiame takais, kuriais vaikščiojo žmonės, vėliau išgyvenę baisiausius siaubus ir kančias. Žinoma, tai svarbi istorinė dalis ir mūsų praeitis. Juk iš arti pamatydami tragedijos vietas mes galime išmokti daug daugiau nei skaitydami istorijos vadovėlius ar grožinę literatūrą. Taip tarsi patys persikeliame į anuos laikus ir mėginame pajausti tai, ką jautė aukos.</p>
<p>Tačiau, ar visada tikslas tikrai kultūrinis bei edukacinis? Ar milijonai keliaujantys į Černobylį iš tiesų yra susieti ir sudominti vienos baisiausių mūsų regiono, o kartu, ir viso pasaulio tragedijos? Tikriausiai, kad ne. Mirtis visada baugino žmones, tačiau dalį, ir keistai masino. Logika gana paprasta: vieni nekenčia siaubo filmų, kiti – drąsiai žiūri į kino ekrane kapojamus kūnus. Jei vieni pro siaubingą eismo įvykį pravažiuoja kuo greičiau, bijodami bent akies krašteliu išvysti kraują, kiti sustoja, išlipa, prieina arti, o vėliau – visiems pasakoja apie griovyje besimėtančias kūno dalis.</p>
<p>Tai nėra nei nukrypimas, nei kažkas itin smerktino. Visi turime tamsiąją pusę, kurią traukia mirtis ir baisumai. Ta pusė mus traukia ir į vietas, į kurias galbūt įžengti nėra itin malonu. Be to, tai tikrai nėra kažkas naujo ir atrasta tik šiais laikais. Nors ir galime kaltinti skaitmenizaciją bei socialinius tinklus dėl žmogaus susvetimėjimo, atbukimo ir nejautros, tamsusis turizmas gyvuoja amžius. </p>
<p>Turizmo ekspertas, Glazgo Kaledonijos universiteto profesorius J. Johnas Lenonas teigia, kad yra įrodymų, jog tamsusis turizmas egzistavo dar Vaterlo mūšio metais, 1815-ais. Teigiama, kad turtingi aristokratai vykdavo į susirėmimų vietą ir saugiu atstumu, savo karietose stebėdavo tiesioginę karo eigą. Tiesa, tai jau vienas naujesnių pavyzdžių: prisiminkime, kad viduramžiais, viešų mirties nuosprendžių – pakarimo, giljotinavimo, „raganų" deginimo – į miestų aikštes suskubdavo pažiūrėti ne tik vietiniai, tačiau ir aplinkinių regionų kaimiečiai, o senovės romėnai plūsdavo į amfiteatrus žiūrėti gladiatorių kovų[3].</p>
<p>Žinoma, šiais laikais, kai viskas fiksuojama išmaniaisiais įrenginiais ir dalijamasi socialiniuose tinkluose, šis fenomenas žymiai labiau pastebimas. Galime pastebėti, kad ilgojo savaitgalio metu mūsų draugai ar pažįstami vyksta ne į pajūrį, o į masinių sušaudymų vietas, svajoja nuvykti ne į poilsinę kelionę prie vandenyno, bet į Kambodžos mirties laukus. Be to, prie kai kurių vietų išpopuliarėjimo prisideda ir populiarioji kultūra – muzika, serialai, kinas. Štai ir Černobylio atveju, JAV ar jaunesni vakarų Europos gyventojai tikriausiai net nebuvo girdėję apie įvykusią tragediją, o gal net ir apie pačią Ukrainą, tačiau pažiūrėję populiarųjį serialą užsigeidė aplankyti tikrąją tragedijos vietą.</p>
<p>Tiesa, toks performatyvus susidomėjimas gali nuvesti ir prie tam tikro vietos išniekinimo bei nepagarbos. Net ir kalbant apie tą patį Černobylį, pasirodžius serialui ir jam tapus ypač sėkmingam, socialinėje erdvėje serialo fanai iškart ėmė reikalauti antrojo sezono, nesuvokdami, kad tikra istorija jau yra papasakota, pridėti išgalvotų faktų būtų itin neetiška tragediją išgyvenusių ir aukų šeimų atžvilgiu, o pakartoti tokio įvykio nenorėtų jau niekas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/kato-blackmore-3iattewg4hu-unsplash.jpg" alt="Tamsusis turizmas" /></p>
<h2>Fotosesijos masinių žudymų vietose – žmogaus mentaliteto atspindys</h2>
<p>Neseniai socialinėje erdvėje išplito vaizdelis, kuriame matoma, tikėtina, nuomonės formuotoja, gana intriguojančiai ir seksualiai pozuojanti Holokausto memoriale Berlyne. Moteris nevengia išsiriesti, o fotografas, tikriausiai jos vaikinas ar draugas, kantriai kartoja ne vieną kadrą. Vaizdelis buvo užfiksuotas pašalinio lankytojo, o paplitęs internete sukėlė nemenką pykčio bangą[4].</p>
<p>Pačiame Berlyno centre, prie Brandenburgo vartų įrengtas memorialas, užima 19 tūkst. kvadratinių metrų ir yra sudarytas iš 2711 įvairių dydžių ir kampų dirbtinio akmens figūrų. Pilka betono stačiakampių spalva simbolizuoja degusių žydų pelenų spalvą, o po juo įsikūręs muziejus, kuriame laikomas ir žinomų Holokausto aukų pavardžių sąrašas[5]. Ši vieta sutraukia daugybę turistų, ne vienas ir fotografuoja vaizdinį, tačiau vis tik nedaugelis ryžtasi bene erotiniai fotosesijai.</p>
<p>Tiesa, šiuo atveju nereikia net žvalgytis į užsienį. Pažvelkime į Kauno IX forto muziejų, tiksliau jo prieigas. Tai ne tik populiari susirinkimų vieta jaunuolių tarpe, tačiau ir tikras hitas fotosesijoms: vasarą čia atvyksta ir vestuvininkai, ir mergvakarius švenčiančių merginų būriai. Atrodo, kad vestuvių nuotrauka fone vietos, kurioje buvo kankinami žmonės yra tikrų tikriausia būtinybė. Taigi, žmonės arba nesuvokia šios vietos reikšmės, arba jiems tai visiškai nerūpi. Neaišku, kas iš ties baisiau: žmogaus idiotiškumas ar nejautrumas.</p>
<p>Lietuvoje galima atrasti ir daugiau vietų, kurios yra priskiriamos tamsiojo turizmo objektams. Tai ir Šaltojo karo muziejus prie Platelių, Grūto parkas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje[6]. Tiesa, galime pažvelgti ir iš kitos pusės. Žmones nuolat supo mirtis ir tragedijos: galbūt tiesiog žingsniuojame gatve, juokaujame su draugais ar sėdime bare, o po žeme slypi šimtai neatrastų mūsų protėvių kaulų? Galbūt ten buvo kankinami kitatikiai ar deginami kitaip galvoję? Vargu ar galime kiekviename miestų bei miestelių kamputyje laikytis rimties, vengti juoko: juk vis dėlto, mes esame gyvi ir savu šansu gyventi turime džiaugtis.</p>
<p>Bene geriausiu tokiu dviprasmiškumo pavyzdžiu tapo dar pernai metų Vilniaus miesto savivaldybės dėka įrengtas paplūdimys Lukiškių aikštėje. Vieta turėjo būti skirta susibūrimui ir atsipalaidavimui, tačiau dalis visuomenės bei valdžios atstovų teigė, kad Lukiškių paplūdimiu rodoma nepagarba sukilimo bei laisvės kovų dalyviams, jų atminimui, o šioje vietoje turi būti užtikrinama rimtis bei pagarba už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams[7]. Situacija buvo vertinama nevienareikšmiškai, o tai tik parodo, koks skirtingas yra žmogaus suvokimas, požiūris į tragedijas bei reikalaujamos pagarbos rėmus.</p>
