Žygimantas Pavilionis buvo protingesnis už visus JAV demokratus, bet kažkodėl šie jam tik duris parodydavo
Panašu, kad konservatoriai, nesulaukę galutinės kanapių legalizavimo stadijos, o gal net ir galimai kartu su „kosmoso“ ministre „parūkę žolės“, visi kartu atsidūrė savo įsivaizduojamame pasaulėlyje, kur visi jų klauso, ant rankų nešioja, garbina, jiems lenkiasi ir eina paskui juos. Jie tarsi tie pateptieji, vedantys ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį į geresnį rytojų. Mitą apie savo įtaką pasauliui jie kuria ne tik už mokesčių mokėtojų pinigus pirkdami užsakomuosius straipsnius įtakingoje užsienio spaudoje, bet ir patys Lietuvoje viešai pūsdami tokius egocentriškus savęs liaupsinimo burbulus, kuriems jau netoli iki sprogimo ir išsitaškymo.
Į savo olimpą Seimo Užsienio reikalų komitete sugrįžęs Žygimantas Pavilionis dabar jau dedasi kone aiškiaregiu, kuris esą dar prieš daugelį metų, kai dar buvo ambasadoriumi JAV (2010-2015), numatė, jog Rusija puls Ukrainą.
Duodamas interviu portalui „15min“ jis prisiminė, kaip dirbdamas ambasadoriumi būdavo išprašomas iš demokratų administracijos kabinetų, nes jiems sakydavo, jog tąsyk Vašingtono pasirinkta santykių su Rusija perkrovimo politika yra milžiniška klaida, kuri baigsis intervencija į Ukrainą.
Politikas nesikuklindamas teigė, kad po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, jį esą pasikvietė JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja politiniams reikalams Victoria Nulad ir pasakė: „Žygi, tu buvai diplomatinio korpuso sąžinė. Mes dabar tavęs klausysime“[3].
Atrodo, jog šįkart Ž. Pavilionis savo narciziškumo ryškumu perspjovė net partijos kolegę ministrę pirmininkę Ingridą Šimonytę, kuriai viename iš įtakingiausių britų portalų „Financial Times“ už beveik 60 tūkst. eurų, kuriuos sumokėjo Lietuvos mokesčių mokėtojai, buvo užsakytas panegirikos kupinų straipsnių ciklas neva taip siekiant patraukti užsienio investuotojų dėmesį ir pagerinti Lietuvos įvaizdį[2].
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas nepamiršo paglostyti ir G. Landsbergio bei D. Kreivio
Nesikuklino Ž. Pavilionis ir bandydamas pavaizduoti tai, koks nepaprastai darbštus yra jo kolega ministras Dainius Kreivys:
„Dainius Kreivys dabar kaip daktaras Aiskauda dirba ten, kiekvieną pastatą remontuoja Ukrainoje“.
Tačiau kur jau ten Ukrainoje plušantis D. Kreivys gali lygintis su visų konservatorių vado Gabrieliaus Landsbergio nuopelnais, apie kuriuos Ž. Pavilionis rėžia:
„Parodykite man nors vieną užsienio reikalų ministrą, kuris su Antony Blinkenu tiesiog draugu būtų. Jie (G. Landsbergis ir JAV valstybės sekretorius – 15min. pastaba) skambinasi vienas kitam nuolat. Arba parodykite nors vieną istorijoje užsienio reikalų ministrą, kuris su Liz Truss, kuri jau nebe premjerė, bet ilgai buvo Didžiosios Britanijos valstybės sekretorė, būtų kaip brolis ir sesuo. Jie kartu formuodavo G7 darbotvarkę”[3].
Besigirdamas pats ir begirdamas savus Ž. Pavilionis nepamiršo paminėti ir tai, kad jo vadas G. Landsbergis drąsiai stojo prieš galingąją Kiniją mūsų šalyje atidarydamas Taivano atstovybę ir taip supykdydamas supervalstybę.
Tik begirdamas pamišto paminėti, kad G. Landsbergis neklausė ir negirdėjo Lietuvos verslininkų, kurie garsiai sakė, jog dėl Vilniaus ir Pekino nesutarimų prekyba su šia Azijos šalimi gerokai apsunko, o Lietuvos vartotojai už įvairias prekes buvo priversti mokėti brangiau.
Bet klausantis tokios retorikos kaip ir tampa viskas suprantama – panašu, kad visai konservatorių grietinėlei buvo svarbiausia išsišokti, parodyti pasauliui, kokie drąsūs ir stiprūs yra lietuviai.
Ir šokinėjo konservatoriai nepaisant to, kad daugelis pasaulio šalių patyliukais pirštą prie smilkinio sukiojo, o kaimynai lenkai trynė rankomis ir juokėsi iš mūsų valdžios durnumo, nes būtent iš lenkų dabar lietuviai už didesnę kainą yra priversti perpirkti tas pačias kiniškas prekes.
Jau buvo nuleisti ant žemės – Lietuva niekam neįdomi
Kita vertus, ko čia nervintis, kai visas pasaulis, kaip sako, „išminčius“ Ž. Pavilionis, seka paskui mus:
„Mes gyvename ant egzistencinės ribos, mūsų idėjos, mūsų kūryba, mūsų užsienio politika šiuo metu brėžia esmines gaires pasaulyje. Visas pasaulis šiuo metu eina paskui mus. Dabar visi mūsų klauso“.
Na ir kas, kad dar visai neseniai JAV vadovaujant Donaldui Trumpui, Lietuvai buvo aiškiai parodyta, kad JAV ji visai neįdomi.
2018 metais D. Trumpas susitiko su Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentais Vašingtone. Vien jau tas faktas, kad važiavo ne vienos šalies prezidentas, bet trijų, rodo JAV požiūrį į Lietuvą, Latviją ir Estiją.
„KAM GAIŠTI LAIKĄ SU KIEKVIENU IŠ VASALŲ ATSKIRAI, jei galima pakviesti atvažiuoti juos visus 3 „ant kilimėlio“ kartu. Ir dar, JAV TV šou „Saturday Night Live“ iš to pasijuokė. Daugelis mano, kad jie yra kažkokie ypatingi, kažkokie labai svarbūs; kad JAV ir ES turėtų juos gelbėti, padėti. Lietuva ir lietuviai pasaulio, juo labiau, Vakarų atžvilgiu yra NIEKAS. NIEKAM NEĮDOMI nei Lietuva, nei tie baltaodžiai Lietuvos „papuasai“[4].
Konservatorių arogancija liejasi net prieš savus
Tikriausiai būtų net keista, jeigu užsienyje mūsų šalį pristatantį šūkį „Lietuva – drąsi šalis“ būtų sugalvoję ne tie patys konservatoriai, kurie, kaip matome, jį stengiasi ir įgyvendinti, tik klausimas – kieno sąskaita?
Lietuviai yra ne tik drąsūs, bet ir kantrūs, tačiau kantrybė – ne geležinė. Todėl ne tik šalies, bet ir pačios konservatorių partijos viduje jau randasi vis daugiau pasipriešinimo. Vienas iš jų įvyko tada, kai konservatorius Mykolas Majauskas nepakluso Vyriausybės linijai ir palaikė su Ministrų kabinetu nederintą Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą maitinimo įstaigoms.
Už tokį kolegos poelgį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Priežiūros komitetas iš partijos gretų nusprendė šalinti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką M. Majauską.
Nors tokios pat pozicijos laikėsi ir kitas konservatorius – Mindaugas Skritulskas, visgi Priežiūros komitetas jo atžvilgiu nesiėmė tokių drastiškų žingsnių ir parlamentarą tik įspėjo. Akivaizdu – per mažas „pieška“, kad reikėtų jo bijoti, todėl, matyt, dėl skaičiaus partijoje buvo paliktas.
Taigi savo „solidarumą“ konservatoriai parodė susidorodami su neva nepaklususiu partijos kolega M. Majausku.
Kita vertus, toks vieno iš konservatorių lyderių poelgis rodo, kad ši partija ir jos napoleonai palaipsniui peržengia visas padorumo, sveiko proto ir arogancijos ribas, o politinio darinio siūlės jau braška bei greitu metu gali nebeatlaikyti ir plyšti.
Komunistų eilėraštukas konservatoriams
Net ir žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo laidoje „Dėmesio centre“, jau pastebėjo, kad konservatoriai pastarosiomis dienomis taip „užsimėgavo“ savo tobulumu, visažinyste, kad nebesuvokia ir nemato, kas vyksta aplinkui. Jie įsivaizduoja esantys tokie, iš kurių mes, Lietuva, išsivadavome prieš 32 metus:
„Mus partija veda į laimę ir galią, mes darbu sukursim didingą rytojų ir žemę nušvies komunizmo aušra.“ Čia ne apie jūsų partiją?“, – klausė žurnalistas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Priežiūros komiteto pirmininko Valdo Benkunsko[5].
Nors žmonės ir pyksta, ir juokiasi, ir kartais net nevengia pašiepti tokios Lietuvos valdančiųjų daugumos, tačiau pamiršta tai, ką Platonas sakė dar prieš daugybę metų: „Piktadarių valdžia – tai bausmė už pilietinį pasyvumą“.
