Šiandieninė teatrų situacija yra nepavydėtina
Elegantiškai išsipuošę ir nuotaikingai nusiteikę žiūrovai, nušlifuotus ir arti tobulumo paruoštus pasirodymus parengę artistai, žymiausi aktoriai bei įsielektrinusi teatro atmosfera prieš pat pakylant scenos uždangai – dažnam žiūrovui profesionalus teatras atrodo lyg kitas pasaulis, kuriame vyrauja meniškos, kūrybinės idėjos, talentas bei bohemiška dvasia. Deja, bet tai tik graži, bet tolokai nuo realybės esanti iliuzija.
Iš tiesų, vos pasibaigus vaidinimui ir paskutiniams žiūrovams palikus teatro salę, tiek aktoriai ar scenaristai, tiek ir pagalbinis personalas susiduria su žymiai niūresne ir mažiau prabangia teatro kasdienybe. Tikriausiai daugelis žino, jog mūsų šalyje gausu nepasitenkinimo kultūriniu finansavimu ir apskritai, pastebimas dėmesio trūkumas meno sričiai.
Būtent todėl ir profesionalūs teatrai yra dažnai kankinami nenuoseklaus finansavimo ar didelės mokesčių naštos ir tai tik maža dalis problemų, su kuriomis susiduriama realybėje. Situaciją sunkina ir tai, kad problemos sprendimo būdų, per ne vienerius metus trunkančias diskusijas bei debatus tarp kultūrininkų bei vyriausybės, kol kas vis neatsiranda.
Žinoma, dabartinė pandeminė situacija pasaulyje teatrų veiklą taipogi svariai paveikė, todėl finansavimo stoka ir net galimas pačių žiūrovų susidomėjimo netekimas gali dar labiau paveikti profesionalius šalies teatrus.
Iš tiesų, jau ne vienerius metus besitęsianti Lietuvos teatrų probleminė situacija dalinai atspindi ir mūsų valdžios požiūrį į kultūrą. Juk problemos kaip teatrų asignavimas, pastatų išlaikymas, o dažnai ir būtina renovacija, mokesčių žirklių klausimas bei užmirštami regioniniai teatrai yra tai, ką buvo galima išspręsti jau žymiai seniau.
Dabar, po tikėkimės jau greit praeisiančios pandemijos ir karantino, teatrų vadovai turės spręsti niekur nedingusias senas problemas, kartu akcentuojant ir naujųjų finansinių sunkumų naštą ir tikėtis optimistiškų žinių iš valdžios tikrai neverta.
Žinoma, kiekvienas verslas ir veiklos sritis yra unikali, todėl nuspėti ateities tendencijas ir pokyčius yra sudėtinga, o dabartinės sudėtingos situacijos apskritai nesitikėjo niekas. Dabartinis prastas veiklos ciklas teatrui gali būti itin nepalankus ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu, ypač jei valstybinė parama sumažės ne vieneriems metams.
Žinoma, remtis valstybės pažadais nederėtų, o kai kurios finansinės ar kitos veiklos problemos gali būti siejamos ir su prasta teatrų vadyba. Nors didžiausias teatrų pažeidžiamumas gali būti siejamas su bilietų pardavimų mažėjimu ir mažu visuomenės susidomėjimu, kai kuriais atvejais šias problemas galima išspręsti pagerinus vidinę vadybą bei politiką ir aklai nesiremiant tik valstybės dotacijomis[1].
Žinoma, teatrą, kaip gyvą meno formą, ypač veikia pasaulinė pandemija ir su ja atėję neramumai bei chaosas daugelyje veiklos sričių bei valstybės finansuose. Net kai teatrai vėl bus atidaromi, nesitikima, kad bilietų pardavimai grįš į senas vėžias bene iškart, todėl teks gerokai palaukti įprastinių pajamų įplaukos[2].
Žvelgiant optimistiškiau, ši situacija gali būti naudinga pamoka ateičiai, leisianti persiorientuoti teatro vadybai bei pakeisti, sustiprinti įprastines praktikas ir veiklos planus. Tik taip, ateityje teatras gali imti funkcionuoti laisviau ir tapti mažiau priklausomas nuo aplinkybinių veiksnių bei vyriausybės skiriamų lėšų.
Finansinės problemos teatrą kamavo dar iki pandemijos
Finansinė Lietuvos teatrų situacija retai kada buvo stabili ir tenkino pačius srities atstovus, žiūrovus ar net pačią ministeriją. Nors finansavimo šaltinių ir teatro veiklos ataskaitos bei statistika yra renkama pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Lietuvos statistikos departamento nurodymus bei praktikas, iš tiesų šie vieši dokumentai menkai parodo realų problemos mastą ir situaciją, pasižymi skurdumu bei menkomis įžvalgomis.
Iš tiesų, vienas pirmųjų žingsnių, siekiant užkirsti kelią nuolatiniams debatams finansavimo tema galėtų tapti oficialios, tikslingos, naudingos ir gerokai praplėstos statistikos pateikimas, realios teatrų būklės įvertinimas, kuris, galimai, leistų įžvelgti tam tikras tendencijas, paneigti arba įrodyti problemines situacijas ir skaudžiausias teatrų veiklos vietas.
Tai tampa ypač svarbu siekiant atsakingai prognozuoti teatrų ateitį. Jeigu, remiantis dar 2018-ųjų duomenimis, Lietuvoje veikė 45 įstaigos, visiškai priskiriamos teatrinei veiklai, kiek jų išliks aktyvių ir galinčių darbuotis pilnu pajėgumu po karantininių suvaržymų aišku nėra[3].
Nors galima galvoti, kad su sudėtinga situacija susiduria tik mažieji, regioniniai teatrai, finansų stygius, kaip viešai eskaluojama, paveikia net prestižines meno įstaigas. Vienas didžiausių ir įtakingiausių šalies teatrų – nacionalinis operos ir baleto, dar pernai turėjo imtis skubotų ir daugelį žiūrovų tikrai nenudžiuginusių permainų. Įprastas repertuaras buvo pakeistas, o tą patį spektaklį imta publikai rodyti net po dvi, tris ar keturias dienas iš eilės.
Tokia monotonija ir naujovių trūkumas, kartu su pakeltomis bilietų kainomis nesužavėjo lojalių teatro lankytojų, tačiau alternatyvų pasiūlyti valdžia negali. Sumažėjus įprastam pelnui bei finansavimui, profesionalūs teatrai atsidūrė keblioje padėtyje. Prabanga alsuojančių, didžiulių ir puošnių salių išlaikymas ir darbuotojų bei pačių aktorių atlyginimas – tai ilgą laiką kaupėsi į vieną burbulą, kol galiausiai jis sprogo. Būtent nepatenkinti aktoriai, nesulaukiantys atlygio už savąjį darbą, teatro vadovybę privertė imtis greitų ir nepopuliarių sprendimų[4].
Kaip rašoma lrt.lt, nacionaliniame operos ir baleto teatre įprastai darbuojasi apie 500 darbuotojų, o pastatui miesto centre išlaikyti valstybė skiria beveik 9 milijonus eurų, tačiau ši suma yra nekintanti jau bene dešimtmetį. Žinoma, tokia teatro vadovų nepasitenkinimų lavina gali atrodyti gana nejautriai dabartiniame kontekste. Daugelis mažesnių, regioninių įstaigų apskritai kovoja dėl išgyvenimo, o prestižinis šalies teatras negali pasitenkinti milijonais eurų.
Kelias į žiūrovų širdis nėra tiesus, tačiau atperka daugelį problemų
Iš tiesų, teatras nors ir nėra pelninga veikla, vis tik paliečia didžiulę auditoriją meniškos sielos žmonių. Galima galvoti, jog patį teatrą mes suvokiame kaip socialinį reiškinį, gyvą esybę, kuri tiesiog yra, tačiau kaip meno rūšis, ji nėra lyderė ir tikriausiai niekuomet ja netaps, bent jau Lietuvoje. Galbūt būtent ši atskirtis nuo kitų populiariosios kultūros pateikiamų meno žanrų kuria teatro patrauklumą bei paslaptingumą.
Kita vertus, tikriausiai galima pažvelgti ir kritiškiau bei ginčytis, jog lietuviai nėra savyje išsiugdę to tikrojo teatro suvokimo ir atviros pasaulėžiūros, reikalingos einant į naujausią meninį pasirodymą[5]. Jei vakarų kultūroje teatras nėra naujiena, pas mus tai kartais laikoma net tam tikra snobizmo forma. Žinoma, dėl mūsų kultūrinio išprusimo galima nesutarti, tuo labiau, kad tai gana individualu, taip kaip ir mūsų pomėgiai bei meniniai pasirinkimai.
Kad ir kaip ilgai diskutuotume, teatras išlaiko savąją auditoriją – gana lojalų, gal net uždarą ratą šios meno rūšies gerbėjų, kurie nepaisant nuolat buvusių ir esamų problemų visada sugrįžta į teatro salę peržiūrėti mėgstamiausių spektaklių, išvysti geriausius pasaulio baleto ar miuziklų pasirodymus. Nors problemos nedingsta metai iš metų, teatro magijai įtakos tai kol kas nedaro.
