Premjerė: regionų mokykloms pinigų nėra
Švietimo reforma, kuriai stiprios kritikos pažėrė Konstitucinis Teismas, vėl ant Seimo narių stalų. Paskutinę savo darbo dieną Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė grįžo su Švietimo reforma, kuriame Konstitucinio Teismo nurodymu į įstatymą neva perkeliami įstaigoms taikomi kriterijai.
Tačiau opozicija sako, kad pakeitimai yra visiškai nieko verti, nesprendžia jokių problemų ir apskritai liūdniausia, kad juose ir toliau ignoruojamos regioninės mokyklos.
Tokie siūlymai tiesiog stipriai kertasi su Vyriausybės planu ir ketinimu stiprinti regionus ir savivaldą. Ką čia pristiprinsi, kai naikinamos mokyklos, o juk švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos pirmiausiai ir apibrėžia, kiek regionas yra patrauklus jame kurtis ir gyventi.
„Ugdymo įstaigos tolsta nuo regionų, o pakalbėjus su kai kurių mokyklų vadovais paaiškėja, kad jie turės tapti savotiškais autobusų parkais. Pakalbėjus su vienos mokyklos vadovu paaiškėjo, kad jie turės turėti 9 geltonuosius autobusėlius, kad galėtų suvežioti mokinius iš visų rajonų į tą tūkstantmečio mokyklą“, – prieš balsavimą dėl šio klausimo Seime sakė buvęs Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Į tai šalies premjerė atsakė, kad prieš rūpinantis regionais reikia sugalvoti, iš kur jiems gauti pinigų.
„Visiems tiems susirūpinusiais regionais, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad švietimas yra taip pat kainuojantis dalykas. Jūs ne tik rūpinkitės regionais, bet ir sugalvokite, kas finansuos mokyklų tinką, kuris neatitinka mūsų perskirstymo nuo BVP lygio, kuris yra antras nuo galo Europos Sąjungoje“, – kalbėjo I. Šimonytė[1].
Pinigų neturi, ar pinigų per daug?
Sunku yra tikėti, kad valstybė išties regionams neturi pinigų. Juo labiau, kad paaiškėjo, kad iš Europos Sąjungos plaukiančios lėšos, skirtos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planui, lieka… nepanaudotos. Gegužės gale išmokėta 542 milijonai eurų. Iki metų galo Lietuvą pasieks dar 260 milijonų eurų.
Tiesa, klausimas, ar šie pinigai gali būti panaudojami švietimo sistemai stiprinti?
Ir vis dėlto, kaip jaustis regioninėms mokykloms, kurioms šalis pinigų neturi, kai visai neseniai premjerė sakė, kad problema šalyje viena – per daug pinigų.
Seimo nariui Valiui Ąžuolui paklausus, kodėl Vyriausybė nevykdo pati savo parašytų planų – tarkime panaudoti apie 3 mlrd. eurų ES lėšų, premjerė įvardijo vieną aiškią problemą.
„Atvirai pasakyti? Pasakysiu atvirai. Problema yra per daug pinigų. Nes per daug pinigų irgi būna problema“, – skėlė I. Šimonytė.
Švietimo finansavime taikoma ydinga praktika
Žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas sako, kad praktika, kai švietimo įstaigas dalinai finansuoja centrinė valdžia, dalinai – pati savivaldybė – nėra tokia jau gera praktika.
„Kalbant apie valstybės biudžetą: nors šioje plotmėje su efektyvumu ir racionalumu dažnokai prasilenkiama, vis dėlto yra aiškios taisyklės, kam, kiek ir kodėl lėšų skiriama. O štai savivaldybių lygmenyje išplitusi maksimali saviveikla, paprasčiau tariant, kas ką nori, tas tą ir daro“, – sako G. Sarafinas.
Jo teigimu, savivaldybės šalyje švietimui skiria labai skirtingas biudžeto dalis. Vienos skiria daug, kitos mažai. Problema ta, kad nebūtinai tos, kurios skiria švietimui dideles sumas pinigų, turi gerus švietimo rezultatus.
„Vidutinio dydžio savivaldybės biudžetas siekia apie 50 mln. eurų. Ir jeigu vienoje savivaldybėje nuo tokio biudžeto švietimo sektoriui tenka 30 proc., tai reiškia 15 mln. eurų, o jei kitoje savivaldybėje – 50 proc., tai reiškia 25 mln. eurų“, – sako žurnalo redaktorius ir pabrėžia, kad toks dažnai neracionalus ir neefektyvus milijonų naudojimas tikrai sukelia tikrą chaosą[2].
Švietimo sistemoje – ir daugiau košmarų
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas sako, kad didysis košmaras – pedagogų darbo sąlygos.
,,Kas košmariško toje švietimo sistemoje yra? Žodis ,,košmariškas‘‘ toks iš tikrųjų turintis galbūt ir nebegrįžtamojo proceso tokių apraiškų. Kas nutiko, kad mes iš ežero virtom pelke ir turbūt tie procesai yra nebegrįžtami?“, – kalba A. Navickas ir sako, kad nederėtų guostis, esą mokytojų trūksta visame pasaulyje. O būtent taip kalba Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – na taip, žinome, mokytojų trūksta, bet, žinokite, trūksta visur. Pakelia rankas ir nusikrato atsakomybę.
,,Jeigu mes galvosime taip, kad ir kaimynams blogai, irgi dega namas, mąstysime, kad na nieko nepadarysi, namas dega ir pas mus, tai turėsime negrįžtamuosius procesus.
Tai tokia pelkė, kurioje pasimetėme. Tie grįžtamieji procesai yra labai sudėtingi ir net nekaltinant ir šios vyriausybės. Turbūt ir jie nebus pajėgūs mus, taip įklimpusius, ištraukti už pakarpos. Lengvų atsakymų nėra“, – kalbėjo profesinės sąjungos pirmininkas[3].
Ministerijos skubinama vadovėlių leidyba: kokybės – nulis
Ne tik su pedagogais situacija yra kritinė. Ne tik su finansavimu. Paaiškėjo, kad stumiama reforma reikalauja ir naujos mokomosios medžiagos, vadovėlių, o šie, spausdinami paskubomis, kokybinės kartelės tikrai neperšoks. Kur jau neperšoks – specialistai tai vadina vadovėlių leidybos desperacija.
„Kadangi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Nacionaline švietimo agentūra maksimaliai skubina, naujų vadovėlių leidyboje pasiekta maksimali desperacija. Kai vadovėlius reikia parengti ir išleisti per keletą mėnesių, kalbėti apie jų kokybę – beviltiška“, – sako G. Sarafinas kitame savo komentare.
Jis priduria, kad ir iki šiol vadovėlių kokybė jau varė pedagogus ir vaikų tėvus į neviltį, o štai visai neseniai jis gavo vienos mamos laišką, kuriame ji guodžiasi, kad vadovėliai vadovėliais, bet juose trūksta vienos, sakykim, smulkmenos. Informacijos vaikams, teorinių žinių, paaiškinimo, kaip daryti užduotis.
Užduotys yra, tik atsakymo, KAIP jas atlikti, trūksta.
„Matematikos trečios klases knygoje „Riešutas“ tik 10 proc. sudaro paaiškinimas, toliau – pratybų užduotys. Pati esu baigusi KTU inžineriją, ir galiu pasakyti, jei man būtų tekę mokytis iš šiuolaikinių vadovėlių, būčiau turėjusi daug matematikos spragų“, – rašoma mamos laiške[4].
Tad kaip jums atrodo, ar tokie vadovėliai nekuria ydingos praktikos, kad tėvai nori nenori turės samdyti korepetitorius? Į ką tada išvirsta mūsų valstybinė švietimo sistema?
