Lai šis kovas būna šviesus kaip pavasario dangus, o šalia tavęs visada būna mylimas žmogus.

Būk tokia, kokia esi – smalsi, drąsi ir šviesi. Lai tau dienos – vis gražesnės, o naktys – vis ramesnės.

Ką seniai jau jaučia širdis, pasakysiu šiandien tau: tu – mano šviesa ir viltis, be tavęs būtų tamsiau.

Tu stipri ir išmintinga, su tavim diena laiminga, o kai kartais būna tamsu, su tavim ir vėl šviesu.

Tau – glėbys pirmųjų gėlių ir daugybė laimingų kelių. Lai lydi tave šviesa ir mūsų pagarba visa.

Tau nešu geltoną mimozą ir laikau iškilmingą pozą. Ilgą kalbą buvau parengęs – pamiršau, tik slenkstį peržengęs.

Ne tik Kovo aštuntąją – kasdien tau dėkoju, ir ne žodžiais vien. Tu – išmintinga ir stipri, o tavo žodžiai – visad tikri.

Su tavim lengva ir gera, su tavim net kovas šiltas. Tokių kaip tu nedaug yra – tu tarp žmonių lyg tvirtas tiltas.

Linkiu tau naujų kelionių, gerų knygų ir svajonių, kad netrūktų tau jėgų ir ištikimų draugų.

Šiandien – jokių skubių darbų, tik juokas ir būrys draugų, o vakare – gera knyga ir tyla – jauki, ilga.

Su tavim, sesute, kartu ir juokinga, ir ramu. Tu – mano draugė geriausia ir paslapčių sargė tvirčiausia.

Šiandien – gėlės tau, mamai, su tavim – šilti namai. Ir dėkoju vis labiau, nes kasmet suprantu daugiau.

Tu mane vaikščiot mokei, „Nebijok“ tyliai sakei. Šiandien, mama, ačiū tau už viską, ką iš tavęs gavau.

Kad ir kiek man būtų metų, man ramu, kai tu šalia. Tavo juokas – mano saulė, tavo žodis – mano galia.

Mama, šiandien tau dėkoju ir dar vieno tik svajoju: kad bent kartą per savaitę pailsėtum kaip karalaitė.

Tu man, mama, brangiausia, tavo arbata – geriausia, tavo juokas – pats skambiausias, o glėbys – pats šilčiausias.

Šiandien noriu, kad ir tave kas nors lepintų kaip vaiką, nes tu dažnai pamiršti save ir kitiems atiduodi laiką.

Ačiū, močiute, už kantrybę, už mūsų didelės šeimos vienybę. Kiekvienas pas tave rytas buvo ne toks kaip kitas.

Pas tave, močiute, gera, ten ramu ir taip jauku, tavo pasakos ir juokas šildo net, kai man sunku.

Tau, močiute, šiandien dėkoja visa šeima – lig jauniausio, o jauniausias jau svajoja apie kąsnį pyrago skaniausio.

Tu, močiute, viską žinai – todėl ir klausiam tavęs dažnai. Tu – mūsų šeimos išmintis, tu – mūsų šviesa ir viltis.

Kai jūs šalia – visa komanda išeitį iš bet ko randa. Todėl dėkojam iš širdies ir linkim šviesios vilties.

Ginčijomės dėl tulpių spalvos net iki skaudančios galvos. Tad paėmėm kiekvienos – juk svarbios jūs visos!

Šitą eilėraštį mokėmės dvi dienas ir dar ilgiau, tad jei kas suklys – atleiskit: jaudinamės vis labiau.

Jūs vadovaujat ramiai ir tvirtai, o padrąsinat visada šiltai. Linkim Jums šviesių idėjų ir tik palankių vėjų!

Kai tu šalia, net pirmadienis atrodo kaip penktadienis. Su švente, kolege mieloji, – tu mūsų biuro saulė tikroji!

Mažiau ilgų susitikimų, daugiau nuoširdžių linkėjimų, mažiau skubių pranešimų ir daugiau gerų sprendimų!

Su švente, kolegės mielosios, išmintingosios ir drąsiosios! Lai sekasi jums darbuos ir būna jauku namuos.

Tu randi klaidas greičiausiai, o paguodi – švelniausiai. Lai tau sekasi lengviausiai, o juokas skamba garsiausiai!

Jūs mokėt ne tik skaityti, ne tik skaičiuoti ir rašyti – jūs mokėt drąsiai svajoti ir gerumą dovanoti.

Keičias vadovėliai, suolai, keičias mokyklos laikai, bet jūsų gerą žodį ilgai prisimena vaikai.

Ačiū, kad mokėt suprasti ir padėjot mums atrasti tai, ką turim geriausia, – tai Jūsų dovana didžiausia.

Iš Jūsų klasės daug išėjo, kaip burės, pagautos vėjo, ir neša tolyn Jūsų žodžius – paprastus, šiltus, gražius.

Mokytojai nešu gėlelę ir nupieštą širdelę: mūsų klasė – pati linksmiausia, o mokytoja – pati geriausia!

Jūs mus kantriai mokėt, o kai nesisekė, sakėt: „Pabandyk – tu gali!“ Tas žodis lydi ir toli.

Iš visų Jūsų mokinių – glėbys pavasario gėlių ir ačiū Jums už tai, kad mus mokėt taip šiltai.

Šiandien švari lenta, ir pamoka – visai kita: ne datos, ne pratimai – tik gėlės ir linkėjimai.

Aš myliu savo mamytę kaip pavasario saulytę: kai ji šalia – nebaisu, kai ji juokias – šviesu.

Nupiešiau tau, mama, gėlytę, dangų, saulę ir katytę. Visa tai tau dovanoju ir už viską dėkoju.

Kovo aštuntosios rytą atsikėliau anksčiau nei kitą, tau arbatos išviriau – ir cukraus įdėjau daugiau!

Mano rankutės mažytės, bet apkabint moku tvirtai, o akytės – dvi saulytės – šypsos tau, mama, šiltai.

Mes su tėčiu kepėm blynus – net du dubenėlius pilnus! Šiek tiek pridegė pirmieji, bet užtat kokie skanieji!

Myliu tave ne šiandien vien – ir rytoj, ir poryt, ir kasdien. O šiandien – dar su piešiniu, su gėle ir bučiniu!

Šiandien šventė tau, mieloji, mano mama, mano brangioji! Tau dainuoju šią dainelę ir dedu ant stalo gėlelę.

Kai užaugsiu, nupirksiu tau rūmus – juos sapne matau. O kol kas – tik žiedą vieną ir bučkį kiekvieną dieną.