Susitikime dėl klimato kaitos susitarta dėl nuostolių fondo: kas atvers pinigines?

Tai galimai dar vienas žaliasis / labdaros plovimas

Pirmąją COP28 aukščiausiojo lygio susitikimo dėl klimato kaitos dieną užfiksuotas proveržis – susitarta dėl „nuostolių ir žalos“ fondo, skirto kompensuoti klimato kaitos padarinius neturtingoms valstybėms^[1]. Dubajuje šis susitarimas sutiktas audringomis ovacijomis – turtingos valstybės bei didžiausi teršėjai skirs milijonus dolerių fondui, kuris savo ruožtu paskirstys lėšas vietovėms, labiausiai nukentėjusioms nuo klimato kaitos. Fondą administruos Pasaulio bankas, o pradiniai įsipareigojimai siekia 430 mln. JAV dolerių.

Jungtinių Arabų Emyratams, aukščiausiojo lygio susitikimo šeimininkams, be abejo, tai bus didelis palengvinimas. Šalis dar prieš prasidedant deryboms patyrė spaudimą dėl savo iškastinio kuro plėtros planų ir dėl to, jog klimato derybų pirmininkas yra nacionalinės naftos bendrovės vadovas^[2]. Tai neabejotinai turėjo įtakos JAE sprendimui skirti 100 mln. sumą, kurią dalis pasauliečių vis tik įvardija kaip pokštą žemės „vardan“, leidžiančios per metus išspausti daug daugiau nei 350 milijardų dolerių naudos, tačiau skiriant viso labo trečdalį.

Kitos šalys, prisiėmusios pradinius įsipareigojimus fondui, yra Jungtinė Karalystė (75 mln. JAV dolerių), Jungtinės Valstijos (24,5 mln. JAV dolerių), Japonija (10 mln. JAV dolerių) ir Vokietija (taip pat 100 mln. JAV dolerių). Dabar bus daromas spaudimas kitoms turtingoms šalims, įskaitant Australiją, kad jos pačios prisiimtų įsipareigojimus fondui^[3].

Planas, regis, skamba nuostabiai, bet jam taip pat yra nemenka tikimybė tapti „puikiu“ startu mokesčių mokėtojams nusausinti, paskiriant lėšas korumpuotiems politikams ir vadinamųjų „paveiktų šalių“ biurokratams, elitui mėgaujantis kasmetinėmis „COP28“ atostogomis už mokesčių mokėtojų centus. 

Akivaizdu, kad nūdienoje verkiant reikia ekologiškų investuotojų, sąmoningų ir aistringų klimato teisingumo atžvilgiu, suvokiančių, jog minėti įsipareigojimai atrodo kaip ganėtinai trumparegiški pokyčiai, palyginti su pinigais, kurie kasmet uždirbami teršiant planetą.

Klimato krizės požymiai tapo dar dramatiškesni – o kaltų neaptikta

Pirmą kartą nuostolių ir žalos fondą 1991 m. pasiūlė įsteigti Vanuatu^[4]. Šio fondo kūrimo pagrindas – pripažinimas, kad šalys, kurios gali labiausiai nukentėti nuo klimato kaitos, yra mažiausiai atsakingos už pačią problemą. Fondas užtikrintų, jog tie, kurie sukūrė klimato kaitos problemą, t. y. išsivysčiusios valstybės ir didžiausi teršėjai, atlygintų žalą tiems, kurie patiria skaudžiausius padarinius.

Kadangi pasaulinis atšilimas jau įsibėgėjo ir jaučiamas jo poveikis – nuo stichinių nelaimių iki kylančio jūros lygio – fondas pripažįsta, jog pasaulis nesugebėjo užkirsti kelio klimato kaitai. Įsipareigojimas įsteigti tokį fondą savo ruožtu buvo vienas svarbiausių praėjusių metų Egipte vykusių derybų dėl klimato kaitos rezultatų. 

Nuo to laiko, tiesa, įvyko daugybė susitikimų, kuriuose buvo bandoma pasiekti tarptautinį susitarimą dėl to, kaip šis fondas veiktų, kas įsipareigotų jį finansuoti ir kas galėtų gauti lėšų. Tačiau, nepaisant to, nebuvo sutarta dėl nė vieno iš šių punktų. Kitais žodžiais tariant, nors šiuo požiūriu COP28 pranešimas yra sveikintinas ir svarbus, išlieka begalė klausimų. Keletas svarbiausių – fondo dydis, jo santykis su kitais fondais, kaip jis bus administruojamas ilgą laiką ir kokie bus finansavimo prioritetai.

Reaguodamas į pranešimą, pagrindinis Afrikos analitinio centro atstovas Mohamadas Adhovas pažymėjo, jog nėra jokių griežtų terminų, jokių tikslų ir šalys neprivalo į jį mokėti, nors visa esmė yra ta, jog turtingos, daug teršalų išmetančios šalys remtų pažeidžiamas bendruomenes, nukentėjusias nuo klimato poveikio.

Didelį susirūpinimą kelia ir Pasaulio banko vaidmuo prižiūrint fondą, mat besivystančios šalys prieš 28-ąją Šalių konferenciją išreiškė nepritarimą šiai idėjai, abejodamos pastarosios patikimumu aplinkosaugos srityje ir jos veiklos skaidrumu apskritai. Nors pradinis finansavimas gali atrodyti dosnus, dauguma analitikų sutinka, jog šis fondas nepadengs visų padarinių. (Kai kuriais skaičiavimais, su klimato kaita susijusios žalos išlaidos besivystančioms valstybėms jau dabar siekia 400 mlrd. dolerių per metus, o tai maždaug 1 000 kartų daugiau nei iš pradžių įsipareigota skirti suma.)

Galiausiai, neturėtume manyti, kad įsipareigojimai iš tikrųjų reikš, jog šalys įkiš rankas į savo kišenes. Akivaizdus šios niūrios tendencijos pavyzdys – 2009 m. Žaliojo klimato fondas, dėl kurio išsivysčiusios valstybės įsipareigojo iki 2020 m. kasmet skirti 100 mlrd., bet šio tikslo nepasiekė.

Mūsų planetos likimas – elito rankose

Susitarimas dėl fondo yra geras dalykas, kadangi juo baksnojama į nelygybę, kuri yra pagrindinė klimato kaitos priežasčių bei padarinių priežastis.

Dabar derybose dėmesys sutelkiamas į pažangos vertinimą, įgyvendinant įsipareigojimus pagal Paryžiaus susitarimą, kuriuo siekiama, kad klimato atšilimas neviršytų 1,5 °C ir būtų apribotas tolesnis pavojingas klimato kaitos lygis. Nuo to, ar JAE organizatoriai ir likęs pasaulis veiksmingai priims šį iššūkį, priklausys šių derybų veiksmingumas ir mūsų planetos likimas.

Klausimas, „Kas nutiko praėjusį kartą, kai buvo susitarta, kad turtingesnės šalys mokės lėšas?“, rodosi vis dar aktualus. Taip, fondas išties svarbus, tačiau iki šiol matytose įkeistose sumose trūksta daug nulių, kad jis būtų naudingas, o valstybių genijai – ne korumpuoti, „klimato teisingumo“ nelaikant vien tik socialistine hiperbole.