Utėlių protrūkis Ispanijos mokykloje
Papasakosiu jums istoriją, kaip supratimas apie įvairius dalykus gali gimti per visiškai nesusijusią patirtį.
Prieš keletą metų su šeima atvykome gyventi į Ispaniją. Norėjome daugiau saulės, daugiau šviesos, daugiau šilumos. Įsikūrėme Ispanijos pietuose, po palmėmis, pilnomis papūgėlių lizdų. Kaip Ispanijoje įprasta – mažylį užrašėme į mokyklėlę. Šioj šaly vaikai ją pradeda lankyti labai anksti, nors mes neskubėjome, davėme jam laiko apsiprasti ir tik po gerų devynių mėnesių išleidome.
Vieną gražią rudens dieną mano vaikas iš mokyklėlės namo grįžo pilna galva utėlių. Tuo metu mokykloje buvo utėlių protrūkis. Aš buvau pritrenkta, nes mes gyvenome švariai ir vaiką tikrai gerai prižiūrėjome. Na, bent jau man taip atrodė, tačiau labai galimas daiktas, kad utėlių jis jau turėjo keletą dienų prieš man jas aptinkant jo galvoje, nes jos buvo išplitusios, o aš nieko iki tol nepastebėjau.
Susisiekus su keliomis mamomis, kurių vaikai eina į tą pačią klasę, ir kurios taip pat rado utėlių savo vaikų galvose, sužinojau, kad jos jau išsiaiškino, jog visi mokykloje utėlėmis užsikrėtė nuo „moro“. O kas tas moras?
„Morais“ Ispanijoje vadinami Marokiečiai. Dėl to, kad Ispanijos pietinė dalis beveik ribojasi su šiaurine Afrikos dalimi, čia yra nemažai atvykėlių iš Afrikos, ypač iš Maroko. Ir nors Ispanijos pietus taip pat mėgsta ir vidurio Azijos gyventojai bei Indai, tačiau pietinė pakrantė mirgėte mirga nuo Marokietiškų raštų. Tai štai jie ir vadinami morais.
Morų Ispanijoje visi labai nemėgsta. Jie nešvarūs, netvarkingi, lengva ranka gatvėje mėto plastikinius puodelius ir kitas šiukšles, gyvena didelėmis, triukšmingomis šeimomis ir nesistengia eiti į kalbas su niekuo kitu, tik vieni su kitais. Platina narkotikus, ligas ir agresiją. Ten, kur mes gyvenome, jie netgi turėjo įsirengę nedidelę mečetę – savo maldos namus, dėl ko visuomet buvo užėmę šalia esantį parką ir jokie kiti vaikai negalėjo parke žaisti, tik mažieji morai.
Mokyklose pusė klasės vaikų visada būdavo morų vaikai, ir tai lėmė, kad ištisi šeimų klanai leisdavo savo vaikus į tą pačią mokyklą. Tėvai netgi turėjo galimybę pasirinkti, kurios religijos pamokas lankys jų vaikai – krikščioniškos (Lietuvoje tai atitiktų tikybos pamokas) ar musulmoniškos.
Vakarais, kai karštis atslūgdavo, vaikų žaidimų aikštelėse negalėjai nepastebėti, kad morų šeimos neįtikėtinai gausios tetomis ir dėdėmis, jų moterys visuomet nėščios, o vaikai jiems tiesiog byra iš kišenių.
Morų egzekucija mokyklos raštinėje
Mano sūnaus klasė buvo išskirtinė. Toje klasėje buvo tik vienas morų vaikas ir tik vienas kitas užsienietis – tai mano vaikas. Visi kiti – mažieji ispaniukai. Ir kai susirinkusios mokyklos raštinėje mamos pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl mažojo moro ir jo atneštų utėlių, aš pamačiau, kokia gali būti stipri neapykanta ir kova už savo vaiką.
Ir neilgai trukus pokalbis pasisuko ta linkme, kad jei morų vaikai nori lankyti mokyklą, jie turėtų būti atskirai patikrinami dėl visų galimų ligų, kadangi jie labiau į jas linkę. Tuoj pakvipo tuberkulioze, hepatitu A ir B, ir tymais.
Ar ne šitie morai nešioja maliariją? Ne ne, palaukit, maliarija labiau paplitusi džiunglėse, morai ne iš džiunglių.
Bet jie vis tiek privalo turėti visus skiepus, kadangi mes nežinom, kokias ligas jie galėjo atsivežti iš savo kraštų.
Tokiems prakeiktiems murziams skiepai turėtų būti privalomi.
Kažkas dar paminėjo, kad žmogus turi teisę rinktis, ar nori skiepytis, ar ne, bet tai liko nepastebėta ir neišgirsta.
Mums rūpi mūsų saugumas, mums nerūpi, kokias teises turi morai, mums rūpi mūsų teisės. Mokykla turi užtikrinti mūsų vaikų priežiūrą, o ne morų vaikų.
Juk čia tik vienas vaikas klasėje, su juo bus nepaprastai lengva susidoroti. Taip, turiu prisipažinti, ir aš šaukiau tą patį, nes ir aš buvau susirūpinusi savo vaiko sveikata ir galimu pavojumi, kurį kelia tas morų vaikas klasėje!
Ir aš, kaip baltoji moteris, ne morė, švari, tvarkinga ir kvepianti, šviesiaplaukio mėlynakio berniuko mama, buvau priimta į ispanių mamų gretas. Va aš irgi atvykėlė, bet kitokia, geresnė! Ir kartu su jomis skandavau, kad mes reikalaujame mokyklos valdžios imtis veiksmų, kurie padėtų apsaugoti mūsų vaikus nuo tų prakeiktų morų!
Kodėl mūsų mažyliai turi kentėti dėl jų gyvenimo būdo? Kodėl mes turim kiekvieną dieną rizikuoti savo vaikų sveikata ir gyvybe dėl tų, kurie neaiškiais būdais atvyko į Ispaniją ir skleidžia čia savo smirdančią kultūrą? Ant laužo juos!
Palaukit palaukit, kažkaip įsisiūbavom, nemanot? O tiesa yra tokia, kad ta vadinamųjų morų šeima buvo labai graži ir kultūringa. Jie buvo pasiturintys, visuomet tvarkingi, labai mandagūs. Ir mano sūnus su jų berniuku puikiai sutarė! Jie buvo draugai, kartu žaisdavo, kartu pietaudavo, kartu glostydavo į mokyklos kiemą atklydusias laukines kates.
Jo mama, kaip ir bet kuri kita mama, įdėdavo savo sūnui į priešpiečių dėžutę sumuštinį ir vaisių. Ji savo sūnų, visai kaip bet kuri kita mama, apkabinus išmyluodavo ryte palikdama mokykloje, ir pakėlus ant rankų išbučiuodavo po pietų jį pasiimant namo.
Ta mama visuomet atrodė gražiai, lengvais ir spalvingais jos kultūrą atspindinčiais drabužiais. Ji buvo labai dailių veido bruožų ir išraiškingų akių, visuomet šypsojosi ir globėjiškai žvelgdavo į kitus vaikus. Jos sūnus buvo tamsaus gymio, judrus, bet labai paslaugus berniukas. Niekada neteko matyti ar girdėti, kad jis ką nors klasėje skriaustų ar negražiai elgtųsi.
Ir jie nesmirdėjo. Jie nebuvo nei bjaurūs savo kultūrą skleidžiantys morai, nei šlykštūs, įvairių ligų iš savo krašto atsivežę bjaurybės. Jie buvo paprasti atvykėliai iš Maroko, kaip kad mes buvom paprasti atvykėliai iš Lietuvos.
Pamoka, pakeitusi požiūrį į privalomus dalykus
Nuo to įvykio praėjus keliems mėnesiams, mūsų visų teisė į laisvą judėjimą šalies viduje buvo apribota karantino. Mes su sūnumi kartais išsliūkindavom slapta į pievas paglostyti laukinių kačių, nes juk mažam vaikui nebūtų lengva suprasti, kad jis nebeturi teisės to daryti.
Ir tada aš prisiminiau tą gražią mano sūnaus draugo šeimą. Ir išvydau, kaip man tiesiai į akis juokiasi mano kvailumas.
Nejaugi manai, kad reikalavęs iš kito žmogaus atimti kokią nors jo teisę ar laisvę, vėliau pats išsisuksi? Nejaugi manai, kad apribojus teises kažkam kitam, neateis diena, kai bus apribotos teisės tau?
Jeigu jau leidai, kad kažkas netektų savo laisvių vienoje srityje, net neabejok, kad kažkas leis, jog iš tavęs būtų atimtos laisvės kitoje!
Tikriausiai, ne veltui sakoma, kad kiekvienas turime kovoti ne tik už savo, bet ir už savo priešo teises, nes jei teises praras tavo priešas, tu jas taip pat kažkada prarasi. Pagalvokite apie tai, kai kitą kartą norėsite viešai ką nors pasmerkti…
