<h2>Gyvenimas ima ir pasisuka priešinga socialinėms normoms puse</h2>
<p>Man buvo beveik 40. Tuo metu kone visi draugai jau turėjo vaikų: jie tarsi kabojo ore aplink mano kaklą per kiekvieną šeimos susibūrimą, kiekvieną kartą važiuojant taksi ar išvažiuojant į žaislų/ledų parduotuvę. Kitaip tariant, vaikų šešėlis persekiojo mane it patrakęs (o gal visgi buvau linkusi į paranoją). Kita vertus, nebuvo nė vieno, kuris nepasidomėtų: „Sara, o kaipgi dėl būsimų vaikų? Tu jau ne tokia jauna, gal nepastebėjai?“</p>
<p>Mano išraiška, kaip visada, buvo absoliučiai neskaidri (nenuspėjama), kol galva tuo tarpu sprogo nuo dalykų, kuriuos norėjau pasakyti (nė vienas iš jų, beje, nebuvo itin malonus). Žinoma, aš eilinį kartą nutylėjau – juk esu dora moteris – ir iškart po to griebiau rašiklį ir pradėjau rašyti, ir rašyti, ir rašyti (ne prie artimųjų, akivaizdu). Kitu atveju tiesiog sprogčiau, na, o man labiau patiko sprogti ant popieriaus lapo.</p>
<p>Esu linkusi galvoti, jog taip vis tik neturėjo būti. Jaunystėje, tiesą pasakius, buvau tikra, kad vieną dieną užaugsiu, ištekėsiu, apsigyvensiu nuosavame name ir susilauksiu būrio vaikų – niekada rimtai nesvarsčiau kito varianto.</p>
<p>Be kita ko, buvau gera, religinga žydaitė (vis dar esu religinga, bet greičiausiai ne tokia gera), ir man buvo ganėtinai aišku, jog mano gyvenimo kelias veda viena kryptimi. Tačiau šis pasirodė kupinas netikėtumų, kurie skyrėsi nuo to, ko tikėjausi (viskas rodėsi kiek įdomiau ir kur kas kūrybiškiau).</p>
<p>Kaip įprasta jaunai merginai, aš kitados susitikinėjau su įvairiais vyrais – su vienais miegojau, su kitais ne – tada pradėjau rašyti, leisti knygas, kalbėti scenose, bet visą tą laiką tiksėjo mano mažas, užsispyręs biologinis laikrodis: „tik-tak, tik-tak“. Be abejo, aš niekuomet jo neklausiau. Bet kuomet vieną vakarą, kai man sukako 39 metai, geras draugas nusivedė į šalį ir pasakė: „Sara, jei rimtai galvoji turėti vaikų, turiu tau pasakyti – laikas imtis veiksmų“, – spoksojau į jį it praradusi amžinąją titnago tvirtumo pusiausvyrą (bent taip tuomet atrodė).</p>
<p>Akimirką maniau, kad jis ketina pasiūlyti save kaip geidžiamą partnerį šiai užduočiai atlikti. Tačiau tada pirmą kartą susidūriau su bevaikio gyvenimo perspektyva. Ar galite patikėti, kad iki tol aš to niekada rimtai nesvarsčiau? Gyvenimas tiesiog „atsitiko“, gėris ir blogis įvyko, o iš manęs nebuvo reikalaujama atsakyti į šį didžiulį klausimą.</p>
<p>Bet mano biologinis laikrodis tiksėjo be paliovos – turiu tą pripažinti. Turėjau draugių, kurios pačios susilaukė vaiko, taipogi pažinojau gvardiją vienišų mamų, kurias laikiau Amazonėmis, tempiančiomis kario kryžių. Na, o pašonėj bolavo ir mano – bevaikės karjeristės – figūra.</p>
<p>Vis dar prisimenu tą akimirką. Draugas, stovintis prieš mane, paprasčiausiai nesuprasto, kaip jo žodžiai kažką uždegė (o gal užgesino) mano sieloje, kol aš žvelgiau į ateitį be vaikų. Kita vertus, nejučia suplazdėjo suvokimas, jog galiu gyventi taip, kaip tą darau dabar, ir gyvenimas bus toks pat geras.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/les-anderson-9bpwqiknjyy-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Klausimas apie senatvę yra viena didžiausių baimių </h2>
<p>Kai aplinkiniai pradėjo suprasti, kad neturėsiu vaikų, pirmasis (pirmas!) jų užduotas klausimas buvo: „Kas tavimi pasirūpins, kai pasensi?“ Be abejo, aš buvau nustebusi, kadangi jie juk neklausė apie mano norą turėti vaikų, šeimą, besąlyginę meilę ar kūdikius apskritai; pastarieji kalbėjo apie vaikus taip, kaip kalbėtų apie namo draudimą[1].</p>
<p>Antrasis klausimas buvo toks: „O kas bus, jeigu vis tik gailėsiesi?“ Turiu pripažinti, kad nežinau, ar teks gailėtis. Žmonės gailisi dėl įvairiausių dalykų. Pavyzdžiui, aš iki šiol gailiuosi, jog keletą metų negyvenau užsienyje, negrįžau pas buvusį vaikiną, kurį mylėjau, nenusidažiau plaukų rožine spalva, kai tam turėjau galimybę. Taigi, galbūt vieną dieną gailėsiuosi, kad neturiu vaikų, na, arba ne.</p>
<p>Žinoma, kartais įsivaizduoju save bevaikę, vienišą, seną moterį, drebančią nuo šalčio tuščiame bute. Bet ką tai turi bendro su vaikais? Ar neegzistuoja vieniši, apleisti pagyvenę tėvai? Tiesa, su savo mylima dukterėčia taip pat buvau sudariusi „sutartį“, kai ji buvo mažesnė, jog paliksiu jai užgyventą turtą mainais už priežiūrą senatvėje. Kitaip tariant, variantų yra, ir tai sakau ne tik sau, bet ir kitoms panašų gyvenimo būdą „velkančioms“ iš paskos moterims. </p>
<h2>Būti savimi – apsimoka</h2>
<p>Turiu prisipažinti, kad svarbų žingsnį įtakojo prieš kelerius metus matytas filmas „Mona Lizos Šypsena“, kuriame Julia Roberts vaidina profesorę konservatyviame šeštojo dešimtmečio JAV koledže[2]. Ji buvo netekėjusi ir be vaikų, o tai tuo metu buvo laikoma neįprastu atveju. Tuo tarpu kai vienas iš studentų paklausė, kodėl gi ji niekada nebuvo ištekėjusi, Julija, užuot niūriai aiškinusi, tiesiog nusišypsojo ir atsakė: „Aš niekada neištekėjau, nes aš niekada neištekėjau“.</p>
<p>Filmą mačiau prieš daug metų, bet iki šiol prisimenu tą teiginį. Akivaizdu, kad moteris nejautė reikalo aiškintis. Anksčiau moterys, nusprendusios neturėti vaikų, kaip žinia, turėdavo teisintis. Tačiau šiandien viskas yra kiek kitaip: yra jaunų moterų, kurios nusprendžia netapti mamomis, net jei nesiekia ambicingos karjeros, ir gali tai padaryti be jokios priežasties.</p>
<p>Nepaisant to, kažkada jomis buvo bjaurimasi – kai kurios buvo laikomos perdėm nelaimingomis, nevaisingomis vargšėmis, kitos – pavojingomis raganomis ir pan. Žmonės rodydavo į jas pirštais, jog pasakytų, kokios jos skirtingos (keistos, nestandartiškos), svetimos šiai planetai, bauginančios ir grėsmingos. Tačiau galime pasidžiaugti, kad „tapimas“ bevaike moterimi nūdienoje nebėra bauginantis – egzistuoja individualūs kiekvieno žmogaus pasirinkimai, ir kitaip, rodos, nė negali būti.</p>
